George'o Orwello politinėje satyroje „Gyvulių ūkis“, kuri buvo parašyta 1944 m. ir kai kurių yra vadinama antistalinistiniu romanu, dauguma įvykių ir personažų turi istorinius atitikmenis ir prototipus. Vos išleistas kūrinys sulaukė pripažinimo ir populiarumo, o ir šiandien ši totalitarizmo parabolė ne sensta bei grimzta į praeitį, bet vis iškalbingiau aiškina mūsų gyvenimą. Istorija kartojasi, nes nesikeičia žmogaus prigimtis, jo galios troškimas, o abejingumas ar bailumas turi tokias pačias pasekmes.
„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ yra spektaklis spektaklyje. Kūrinys prasideda nuo aktorių neįvardintame teatre, repetuojančių „Gyvulių ūkį“. Kai repeticijos sustoja, aktoriai nusiima kaukes, patys nepajunta, kad gyvena panašiame pasaulyje, kuris aprašytas knygoje. Kurdami naują spektaklį ir atsidūrę priešingose stovyklose, jie ima aiškintis gyvenimus, ginčijasi, kas kaltas, kad tenka gyventi nesibaigiančiame „Gyvulių ūkio“ tęsinyje, kas ką padarė, kad taip nutiko, bet dar svarbiau – kas ko nepadarė? Galiausiai, iškyla klausimas: ką gali aktorius politikos ir didelio kapitalo akivaizdoje? Ką gali kiekvienas, kuris nėra nei politikas, nei kariškis? Ir kodėl kiekvienas, kuris tik stengiasi dirbti savo darbą, turi prisiimti atsakomybę? Kaip sako Thimoty Snyder, mūsų mažareikšmiai pasirinkimai jau patys savaime yra tam tikras balsavimas, o kasdienos politikoje mūsų žodžiai ir gestai (arba jų stoka) reiškia labai daug.
„Grįžti prie Orwello, reiškia, bandyti išlaikyti budrumą ir stebėti, ar demokratija nenyksta. Ir tai reikia daryti kasdien. Kad paskui neklaustumėm vienas kito, kur buvo tas momentas, kurį praleidome, ir praradome, o gal net su mielu noru atidavėme savo laisvę“, – teigia spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ kūrėjai.
