Parodos ašis – mus supančios realybės manipuliacija, išardant tapybinę, objektyvią vaizdinio patyrimo konstrukciją, skaidant jį erdvėje ir, tarsi remiantis juo pačiu, atskleidžiant šiandieninės realybės daugiasluoksniškumą. Parodoje bandoma projektuoti kūrybinį dialogą tarp skirtingų medijų bei menininkų, erdvės architektūrą panaudojant, kaip terpę statiškiems ir dinamiškiems paveikslų „krūviams“ talpinti. Kūrybinių industrijų atstovė ir puoselėtoja, koordinuojanti įvairius meno, kultūros ir edukacinius projektus – Viktorija Mištautaitė, teigia, kad „kasdieniškas smalsumas persikėlė į slankjuostes. O technologijų globojama radosi, formavosi pusiau slapta tarpinių gliaumų rūšis. Jos paieškų dykumas ir sraunias upes skyrė sintetinė plėvė, nežinomybės poezija ir didžiulis noras išsaugoti tapybinę-tapatybinę šaknį. Vandens salė prisipildė „kinetiškumo“, o vaizdinių paviršiuje balansuojama tarp taip trūkstamos pauzės ir žvilgsnį gaudančio nuolatinio judesio (ekranų mirgulio)“.