„Saulašarė ant savo stiebelio turi daug plaukelius primenančių lapų, kurių galuose lašeliai, pilni nektaro. Primenantys ryto rasą, lašeliai blizga saulėje ir vilioja vabzdžius nutūpti atsigerti. Tačiau lašeliai taip pat veikia kaip stiprūs klijai, nutūpęs vabzdys tiesiog įklimpsta, vėliau saulašarės stiebas vabzdį apgaubia ir suvirškina. Aiškaus santykio su pastarojo šimtmečio laidotuvių papročiais ir tradicijomis neturiu todėl, nes tuomet paprasčiausiai dar nebuvau gyvas. To nesu patyręs. Žinau tik tiek, kiek esu girdėjęs iš artimųjų pasakojimų, skaitytų knygų ar sugebu įžiūrėti, tyrinėdamas laidotuvių ceremonijas dokumentuojančiose giminės fotografijose. Atrodo, kad mirties faktas, kartu su laidotuvių papročiais su laiku buvo išstumti iš gyvenimo, numarinti ir nuslėpti. Iš to, ką matau praeitį menančiose šeimos nuotraukose, lietuviška laidotuvių tradicija atrodo graži ir prasminga. Tačiau, kaip viskas buvo iš tiesų – nežinau. Jaučiuosi kaip vienas vabzdžių, įklimpusių į saulašarės nektaro klijus. Tapybos ciklu „Saulašarė“ siekiu atminti ne tik savo, bet ir visų kitų gimines, rasti terpę kalbėti apie pastarojo šimtmečio laidotuvių papročius, jų išnykimą bei svarbą. Paveikslų serijos pavadinimas tampa iliustratyvia jungtimi tarp nagrinėjamo turinio ir jo įprasminimo per tapybinę estetiką. Šią mediją naudoju kaip plotmę gražiai išreikšti fotografijų archyvo talpinamas sunkias temas, kuri, kaip ir saulašarė – mažas grakštus augalas – savyje slepiantis tamsią ir sudėtingą prigimtį.“ (Kristijonas Gurčinas)