Parodoje pristatomas Lietuvos meno mėgėjams mažai žinomas S. Bako kūrybos laikotarpis – jaunystės metai Paryžiuje ir Romoje, kuriuos dailininkas apibūdina kaip tobulo potėpio ir savo stiliaus paieškų laiką.
Mokydamasis ir kurdamas didžiosiose Europos sostinėse, menininkas nepamiršo ir Vilniaus – gimtajame mieste išgyventos trauminės patirtys tapo viena esminių teminių linijų šio laikotarpio kūryboje.
Vilniaus temą papildo ir Lietuvos nacionalinės premijos laureatės Eglės Ridikaitės kūriniai – Vilniaus Didžiosios sinagogos ir mikvos grindų atodangos. „Būtent padedant menui „atidengiame“ ribas tarp praeities ir dabarties, visa yra tikra, ką perkelia mūsų kūrybinė jėga (sąmonė)“, – teigia vyriausioji Samuelio Bako muziejaus kuratorė Ieva Šadzevičienė.
Vestone (JAV) kuriantis Vilniaus miesto garbės pilietis Samuelis Bakas (g. 1933) Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui padovanojo didelį kraitį savo darbų, dalis jų sukurti jaunystės metais Paryžiuje ir Romoje. Simboliška, kad Lietuvą didžiulė siunta pasiekė pirmą 2024-ųjų dieną, tarsi naujametinė dovana.
Į to meto menininkų sostinę Paryžių Samuelis atvyko 1956-aisiais. Šeštojo dešimtmečio Paryžiuje klestėjo avangardinės nuotaikos: viskas turėjo būti atrasta iš naujo, praeitis priklausė praeičiai, buvo tikima pažangos galia.
Studijuodamas Paryžiuje dailininkas sutiko ir būsimą žmoną, žydų kilmės italę Annalisą Cantoni. 1959 m. jiedu įsikūrė Italijoje, Monterosi kaime netoli Romos, o vėliau pačioje sostinėje. Bako kūriniais susidomėjo postmodernistinį meną pristatanti garsi Roberto Schneiderio galerija.
S. Bakas savo pirmąją piešinių parodą surengė Vilniaus gete būdamas vos devynerių. Į parodą berniuką pakvietė garsūs rašytojai Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, atkreipę dėmesį į jo talentą. Piešimui trūko popieriaus, todėl Samuelis kartu su kvietimu gavo ir Vilniaus žydų bendruomenės metraštį – Pinką, kelių šimtų puslapių labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais ir veiklos taisyklėmis.
Slepiantis nuo sunaikinimo jaunajam dailininkui su mama teko ištisus mėnesius glaustis Benediktinių vienuolyno archyve. Samuelio tėvą naciai sušaudė 1944-aisiais Paneriuose, kai iki geto išlaisvinimo buvo likusios vos kelios dienos.
Po karo Samuelis su mama trumpai gyveno Lodzėje, vėliau – perkeltųjų stovykloje netoli Miuncheno. 1948 metais įkūrus Izraelio valstybę, S. Bakas iškeliavo į Jeruzalę, mokėsi Bezalelo meno ir dizaino akademijoje. Atlikęs karinę tarnybą, 1956-aisiais persikėlė į Paryžių, baigė Dailės mokyklą (École des Beaux-Arts), 1959 metais persikėlė gyventi į Romą.
Per trisdešimt metų dailininkas išmaišė visą Europą, dažnai keitė gyvenamąją vietą, kol 1993-iaisiais apsistojo Bostono priemiestyje Vestone. Čia gyvena ir kuria iki šiol.
