Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius. Tiriamos temos, susijusios su šeimyninių ir romantinių draugysčių mezgimu, kartose atsikartojančių modelių ir santykių mechanizmais, netektimis, moterims primestais visuomenės lūkesčiais, savižudybės anatomija ir nuodėmės analize.
„Nuo tada, kai sužinojau, kad moteris gimsta su visais kiaušinėliais, kurie susiformuoja jai dar būnant įsčiose, daug fiziškiau pradėjau suvokti kartų klausimą. Šiandien jis man tampa labai aktualus – mūsų močiučių patirtys genetiškai gyvena mumyse, jų išgyventos istorinės traumos ir atsakas į jas yra gyvi. Tuomet susimąstau: kokius randus turės mano karta, kokie politiniai ir istoriniai ženklai bus užkoduoti vaikuose, kurie gyvens po šimto metų?“ – svarsto pirmąjį savo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatanti režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.
Karolina – tradicinėje santuokoje gyvenanti moteris, kuri susirgusi klinikine depresija priima sprendimą nusižudyti. Jos dukra Ana, bandydama pabėgti nuo savo tėvų santykių ir gyvenimo modelių, pasitraukia į komuną, kur persvarsto bendruomeninio gyvenimo principus ir nugrimzta į priklausomybę nuo narkotikų. Pagimdžiusi dukrą Boną, netrukus Ana irgi pasirenka savižudybę. Bona, savo ruožtu, bando pabaigti transgeneracinę savižudybės traumą, nutraukti tokių pasirinkimų grandinę. Ji tampa gydytoja ir, priešingai nei jos mama, renkasi racionalų būdą susisteminti ir suvokti savo šeimos istorijos krūvį – siekia medicininių, mokslinių atsakymų. Ji nusprendžia parduoti šeimos namą ir pasidaryti sterilizaciją. Nors yra lesbietė ir su savo partnere biologiškai susilaukti vaikų negali, Bonai svarbu užkirsti bet kokią tikimybę, kad ji pratęs šią giminę ir palikuoniams perduos tai, ką pati gavo iš mamos ir močiutės.
Spektaklyje Karolina, Ana ir Bona vaizduojamos panašaus amžiaus – visos jos jaunos trisdešimtmetės moterys ir žiūrovams jų istorijos pasakojamos vienu metu. Skirtingos laiko juostos į vienos giminės gyvenimą leidžia žiūrėti ne kaip į atsitiktinę veiksmų ir atoveiksmių kombinaciją, o kaip į transgeneracinę įvykių grandinę.
Pjesės autorė britų dramaturgė ir scenaristė Alice Birch į savižudybę, kaip ir byloja pavadinimas, žiūri anatomiškai, t. y. neteisia, nevertina ir neteisina moterų veiksmų, siekdama tam tikro pasakojimo objektyvumo. Autorė, teigdama, kad kūrinį rašė veikiau kaip partitūrą, o ne pjesę, spektaklio kūrybinei grupei ir žiūrovams leidžia į siužetą žiūrėti detektyvo akimis – pastebėti ir fiksuoti neakivaizdžius simbolius, ženklus ir pėdsakus, lydinčius šią giminę, ir taip atrasti, ką kiekvienas iš mūsų nesusimąstydami kartojame, perimame iš tėvų, nešame iš kartos į kartą.
Alice Birch kūryba dažnai lyginama su skandalingos britų dramaturgės Sarah’os Kane pjesėmis – jas sieja panašus santykis su šiuolaikiniu egzistencializmu, dažnai paraštėse liekančių žmonių vaizdavimas, ribinių ir ekstremalių asmens patirčių – savidestrukcijos, institucijų neveiksnumo (ypač santykių su medicinos darbuotojais) – analizė, pervargusios, pasiduodančios moters portretas, seksualinė ir psichologinė prievarta. Moters, paliekančios paskutinius savo žodžius kaip testamentą, įvaizdis.
