Šiame unikaliame spektaklyje režisierius, pasitelkęs savo sielai artimą romantizmo epochos genijaus Michailo Lermontovo kūrinį, išreiškė šiandieną, dabarties fantasmagorijų persismelkusį pasaulį. Visi Rimo Tumino spektakliai žiūrovus nuteikia šventiškai, leidžia patirti bemaž vaikiškai tyrą šventės džiaugsmą, tačiau „Maskaradas“, ko gero, pranoksta visus, čia yra ką veikti ir mąstančiam, ir grožio bei humoro ištroškusiam žiūrovui. Meilės istorija, kurios epicentru tampa pamesta apyrankė, apipinama įvairiausiais personažais – lošėjais, damomis, baroniene, kunigaikščiu, tarnais ir tais, kurių tiksliai neįvardinsi. Tai žmonės, kurie mus supa kasdien, kurie yra tyros meilės tarpininkai ir kenkėjai
Režisieriaus Rimo Tumino „Maskarado“ burtai kyla ne iš kaukių baliaus šėlsmo. Aktorių vaidyba, režisūra, scenografija perteikia vos akimirksnį trunkančią šventę ir nuolatinį jos ilgesį, neapleidžiantį dar ilgai pasibaigus spektakliui. Apibūdinti spektaklio atmosferą galima tokiais režisieriaus žodžiais: „Įsivaizduokite, kad esate Sankt Peterburge, kai lauke šaltukas, ledas – kai kur nuvalyta, kai kur labai slidu. Ir tame lede atsispindi žvaigždės. Jūs vaidinate tokioje scenoje, to meto Peterburge, esate tarp to miesto žmonių.“ Šie žodžiai ir labai tiksliai apibūdina patį Rimą Tuminą, kaip kūrėją, ir kartu taikliai nurodo kryptį, apie ką galvoja nuostabūs Lietuvos teatro aktoriai, pagrindiniai spektaklio herojai: Arvydas Dapšys, Vytautas Rumšas, Indrė Patkauskaitė, išeidami „Maskarade“ į sceną.
Į Lietuvos teatro „aukso fondą“ įėjęs spektaklis yra apkeliavęs daugelį pasaulio šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos – ir pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinę kaukę“. Po „Maskarado” gastrolių Didžiojoje Britanijoje 1999 m. dienraštis The Guardian vilniečių trupę pavadino viena geriausių pasaulyje.
Šiame užburiančio grožio spektaklyje, sklidiname svaigaus ir ilgesingo Chačaturiano valso garsų ir tuščioje juodoje scenos erdvėje krintančio sniego, nostalgiškai atsispindi kultūrinė praėjusiojo amžiaus patirtis, priverčianti prisiminti Brechto ir Strehlerio teatrą, brodvėjiškus šėliojimus ir Fellini’o filmus. Rimo Tumino „Maskarade“ ryškus individualus režisieriaus romantizmo pajautimas, susijęs ne vien su XIX amžiaus kultūra, o bet ir su folklorine pasaulėjauta, commedia dell’arte žanru. Šio žanro elementai kerinčiam reginiui neleidžia virsti vien sentimentalia melodrama, kuri režisieriaus rankose virsta ekscentriška tragikomedija. The Independent pastebėjo, kad „režisieriaus Rimo Tumino traktuotė atskleidžia geliančią pjesės tragediją, primenančią tuo pat metu ir „Otelą“, ir „Žiemos pasaką“, kuri rutuliojasi laukiniame, sūkuringame sniego pūgų, valsų ir elegantiškos klounados išdaigų pasaulyje”.
