Vienas dažniausiai pasaulio kamerinės muzikos scenose skambančių kūrinių, sukuriantis nepaprastą dvasingumo ir emocingumo aurą, savo religiniu turiniu stiprinantis žmonijos viltį ir tikėjimą – taip apibūdinamas prancūzų kompozitoriaus Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“. 

Kūrinys sukurtas Giorlico (Silezijoje) karo belaisvių stovykloje, kurioje kompozitorius buvo kalinamas 1940–1941 metais. Jis parašytas trims kartu kalėjusiems draugams, taip pat profesionaliems muzikantams – Etienne‘ui Pasquier (violončelė), Jeanui Le Boulaire (smuikas) ir Henri Akokai (klarnetas), kurio premjera įvyko 1941 m. sausio 15 d. Fortepijono partiją atliko pats O. Messiaenas.

Kompozitorius kūrė talkinant muziką vertinusiam sargybiniui Karlui Albertui Brülliui, kuris, sužavėtas O. Messiaeno talento, aprūpino jį rašymo priemonėmis ir suteikė netrukdomą erdvę. 

 Apie kvarteto turinį ir sandarą autorius rašė: „Kūrinio muzikinė kalba iš esmės nemateriali, sudvasinta, katalikiška. Melodikos ir harmonijos priemonėmis realizuojančios tam tikrą garso visuotinumą dermės čia priartina klausytoją prie amžinybės erdvėje ir begalybėje. Neįprasti, jokių normų nesaistomi ritmai labai padeda atitolinti visa, kas žemiška. (Tačiau viskas tėra mėginimai ir sapaliojimai, kai pagalvoji apie triuškinantį temos didingumą!) Kvartetas aštuonių dalių. Kodėl? Septyni – puikus skaičius, šešias dienas trukusį kūrimą pašventino dieviškas sabbat; septinta, poilsio diena, trunka iki amžinybės ir tampa aštuntąja – tobulos šviesos, nesudrumsčiamos ramybės diena.“