Su tarpdiscipliniškumo sąvoka, užkoduota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pavadinime, per pastaruosius dešimtmečius buvo diskutuojama ir nesutariama bangomis, bet nuolat – kartais aktyviau, kartais vangiau, beveik susitaikant su neišvengiamu jos neaprėpiamumu, abstraktumu ir keistu laikiškumu. Galiausiai įsigalėjo nuomonė, kad tarpdiscipliniškumas yra tiesiog dabarties meno status quo, o ne radikaliai naują, kitokią kokybę ir šiuolaikiškumą užtikrinanti savybė. Šiandien šis terminas, regis, galutinai tapo iš įpročio kartojamu tropu arba tiesiog pragmatiniu finansavimo skirstymo klasifikatoriumi, o „tarpdisciplinininkai“ (siaurąja prasme – LTMKS nariai) nebėra apčiuopiama ir atpažįstama gentis, kuria kažkada buvo. Tačiau pasikeitė ir santykis su (meno) disciplinų sąvoka. Jos nebesuvokiamos kaip į modernistinio retrogradiškumo ir ankšto tradicionalizmo sinonimas; priešingai, abejodami tiek įnirtingos šiuolaikybės, tiek deklaratyvaus tarpdiscipliniškumo ideologijų perspektyvumu, menininkai ir kiti kultūros praktikai be jokios ironijos mėgaujasi „naujų senų“ disciplinų – tekstilės, piešimo, liejinių ir stiklo dirbinių, tapybos, skulptūros ir net tautodailės – teikiamais malonumais. Ne todėl, kad norėtų sugrįžti į tų disciplinų nekaltybės amžių, bet nujausdami, kad jų įtraukiosios, medžiagiškos ir psichoestetinės savybės puikiai sutelpa dabartiniame laike be aiškių chronologinių kelrodžių. Disciplinų veidas atpažįstamas, bet jau kitas. Jos nebėra nei tabu, nei fetišas, o kažkas sunkiai išreiškiama žodynais, prie kurių dar ką tik buvome pripratę.