Érico-Emmanuelio Schmitto pjesė „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ (pr. „Petits Crimes conjugaux“, 2003) – tai komedija apie vedybinį gyvenimą, kurią galima pavadinti ir drama, skatinančia susimąstyti apie sutuoktinių poros santykius, jų evoliuciją.

Penkiolika metų santuokos. Vieną dieną Žilis atsibunda ligoninėje su tvarsčiu ant galvos. Įvyko avarija? Staiga jis suvokia, kad nieko neprisimena – amnezija. Po kelių dienų į palatą ateina nematyta seselė, graži moteris, ir sakosi esanti... jo žmona Liza. Ji parsiveža Žilį į namus (?) ir pamažu ima jam pasakoti apie jų meilę ir bendrą gyvenimą, kurio jis neprisimena. Vienas iš jų meluoja. Kuris? O gal abu? Situacija verčiasi aukštyn kojom ne vieną kartą.

Tai kamerinė pjesė, kurioje vaidina du aktoriai. Situacija, regis, daugumai iki skausmo pažįstama – dviejų artimų žmonių santykių kolizijos, priešprieša, nepasitenkinimas kits kitu ir tuo pačiu nematomas tvirtas ryšys, įsipareigojimai ir meilė.

Pjesėje it rentgenu peršviečiamas pats žmogus, išryškinami ne visad akivaizdžiai pastebimos ydos: tuštybė, išdidumo ir ambicijų diktuojamas aklumas, savininkiškumas, pretenzijos... į iliuzinę amžinąją meilę, nemokėjimą jos vertinti. Pjesė nenustoja aktualumo – žmogaus prigimtis nesikeičia, kiekvieną kartą ją turime apžaisti, apgauti, idant suprastume, jog juokauti su tauriausiais jausmais, šiuo atveju meile, neverta.

É.-E. Schmitto dialogai išskirtiniai: meistriški, išraiškingi, subtilūs, dramaturgas geba paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus. Tai talento ženklai. Dramaturgas lieka ištikimas klasikiniam teatrui, visgi dialogai savaime yra tik juodos raidės baltame popieriuje – jie atgyja įkvėpti aktorių intelekto, sąmojo, erudicijos ir talento.

„Du aktoriai – tai ir labai mažai, ir labai daug. Mažai, nes jiems nėra kur pasislėpti, jie – kaip ant delno, nėra nė sekundės atokvėpio – visą laiką žiūrovo akiratyje. Daug, nes aktorius gali naudotis vos pastebimais niuansais: balso tembru, žvilgsniais, šypsniu lūpų kamputyje. Aktoriui dėl žiūrovų dėmesio nereikia kovoti beatodairiškai – jis beveik neturi konkurentų. Tačiau išlaikyti dėmesį per visą spektaklį reikia nežmoniškų pastangų.“ (Raimundas Banionis)

///

ŽILIS

Vedybinis gyvenimas – tai žudikų sąjunga, pirmiausia puolanti kitus, o paskui save, tai ilgas kelias į mirtį, nusėtas lavonais. Jauna pora stengiasi atsikratyti kitų žmonių. Senių poroje kiekvienas mėgina nugalabyti partnerį. Kai pamatote priešais merą stovinčius vyrą ir moterį, ar paklausiate savęs, katras iš jųdviejų bus žmogžudys?

(Éric-Emmanuel Schmitt. „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“. Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė)