Dailininkės, lėlių kūrėjos: Aušra Bakanaitė, Agnė Jablonskytė, Gintarė Radvilavičiūtė

Marionečių spektaklis „Bučiuojant pelenus“ gimė bendradarbiaujant su prancūzų lėlininku, režisieriumi Renaud Herbin. Teatras pakvietė menininką sukurti kūrinį apie Klaipėdą – miestą, kuris ne kartą kilo iš pelenų, tad spektaklio dramaturgija remiasi į Antrojo pasaulinio karo įvykius mieste. 1944 m. rudenį didžioji dalis senųjų gyventojų evakuoti į Vokietiją, į miestą atvykusi Raudonoji armija rado čia vos kelis žmones. Klaipėda išgyveno milžinišką pokytį, jos atmintyje – skaudus įtrūkis.

 

Renaud Herbin kartu su kūrybine komanda nusprendė sukurti poetinę dedikaciją šiam įtrūkiui ir ištirti – ką reiškia prarasti atmintį, kaip istorija pasakojama, kai ne viskas prisimenama ar nenorima prisiminti, kas daroma su įtrūkiais, kurio pasakotojo – aktoriaus ar marionetės – istorija tikresnė? Kadangi istorinis naratyvas yra itin subtilus reikalas, spektaklyje nesiekiama atkurti tiesa – priešingai – pasitelkiama fantazija, kuri taip pat yra savotiška atminties, ypač kolektyvinės, atmaina. „Bučiuojant pelenus“ – tai vienas iš tūkstančio galimų pasakojimų apie tai, kas nutinka, kai miestas praranda atmintį.