Aš taip stipriai juokiuos,

kad pradedu verkti,

nes esu tokia laiminga

šią akimirką, kad net

ašaros trykšta, nes

ta akimirka jau baigėsi ir

ji visuomet baigiasi, o aš

buvau tokia laiminga tą akimirką ir

jaučiu, kaip ašaros upeliais teka, nes

jau nebesu toje akimirkoje ir kartu

juokiuos, nes ta akimirka buvo

vos prieš keletą sekundžių ir viskas

taip absurdiška, kad norisi kriokti,

nes akimirkos jau nebėra ir

aš nežinau, kodėl aš gedžiu

akimirkos, kuri buvo vos

prieš keletą sekundžių ir tuo pačiu juokiuos,

nes buvau tokia laiminga

tą akimirką prieš keletą sekundžių,

o gal tai buvo prieš keletą dešimtmečių?

Tyrinėjimus pradėjusi nuo mirties baimės, kuri mane asmeniškai kamuoja jau daugelį metų, proceso metu priartėjau prie kolektyvinės vienatvės, nematomų gyvenimų vienybės, amžėjimo kaip tranzicijos laike ir mirties kaip nebuvimo dabarties akimirkoje ir nebuvimo ryšyje su kitais temų. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad daugelis šio aprašymo neskaitys ir turės galimybę patirti savo asmeninius bardo*. Kaip ir gyvenime – tuo pačiu metu su kitais, bet po vieną. O gal spektaklis jau prasidėjo beskaitant šį aprašymą? Jei jį skaitė bent keli žmonės vienu metu, tikėtina, kad taip. Gali būti, kad viskas jau prasidėjo, o ir baigtis gali dar ne vieną kartą prieš prasidedant. Tačiau jaudintis nereikėtų – saldainiuko valgymas taip pat turi pradžią ir pabaigą. 

* „Tibeto budizme terminas „bardo“ dažniausiai siejamas su tarpine būsena tarp gyvenimų, tačiau platesnis šio žodžio vertimas yra tiesiog „tranzicija“ arba „tarpas“. Po mūsų mirties vykstanti kelionė – viena iš tokių tranzicijų, tačiau atidžiai išnagrinėję savo patirtį, pamatysime, kad mes visada esame pereinamajame etape. Kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką kažkas baigiasi ir prasideda kažkas kita. Tai nėra ezoterinė sąvoka. Kai atkreipiame dėmesį, tai tampa mūsų neabejotina patirtimi.“ („How We Live Is How We Die“, Pema Chödrön)

Trukmė: 45 min.

Bilieto kaina: 10 Eur