yra lietuvių tarpdisciplininio ir performatyvaus meno kūrėja. Baigusi Lietuvių filologijos bakalaurą, gan atsitiktinai pradėjo lankyti šiuolaikinio šokio pamokas – po 10 metų šis atsitiktinumas išsivystė į lėtą ir neapibrėžtą kūrybinį kelią, kuriame susipina judesys, vizualumas ir erdvė. Menininkę dominančios kūrybos temos: vienišumas, mirtis, rutina, srautas, atsitiktinumas, buvimas, žmonės, kurių nepastebim, žaidimas, absurdas, socialinės normos, (ne)realybė. Jos praktika dažnai siejasi su įvietintu buvimu, kasdienybės ir jos objektų judesių tyrinėjimu, dirbtinio atsitiktinumo paieškomis. Paraleliai šioms praktikoms Eglė vis sugrįžta prie ilgamečių praktikų: analoginės fotografijos, lauko įrašų, rašymo bei dainavimo.
