Moteris ir vyras, kasdien susitinkantys tame pačiame darbe. Tradiciniame darbe, nuo ryto aštuonių iki vakaro penkių, mažame darbo kambaryje, kuriame nuolatos skamba monotoniškas rašomųjų mašinėlių tarškėjimas atliekant vieną ir tą patį veiksmą – rašant potencialių pirkėjų vardus, pavardes bei adresus ant reklaminių atvirukų. Taip savo gyvenimą vienoje kontoroje leidžia Silvija Peiton ir Polis Kaningemas. Moteris ir vyras, beviltiškai bandantys kasdieniuose savo dialoguose prabilti apie tai, kas jaudina, liūdina ir netgi skaudina. Jie beatodairiškai tiki, kad jiems niekuomet neteks daryti to, ko jie nenori, ir kad šis kasdienis „mašininis“ spausdinimas ant atvirukų tėra laikinas jų darbas.

„Mašininkai“ – spektaklis apie norą gyventi kitaip, apie norą bent trumpam ištrūkti iš kasdienio gyvenimo rutinos kiauto ir sykiu apie didelę baimę ką nors keisti nusistovėjusiame gyvenime. Tai spektaklis apie ambicijas, kurios yra didesnės už patį žmogų.