W. A. Mozart. „Didžiosios mišios“ c-moll, K. 427
Wolfgango Amadeuso Mozarto (1756–1791) Didžiosios mišios c-moll – vienas didingiausių darbų iš viso milžiniško kompozitoriaus kūrybinio palikimo ir vienas žymiausių sakralinės muzikos kūrinių pasaulyje. Didžiąsias mišias W. A. Mozartas pažadėjo sukurti kaip padėką už savo sužadėtinės Constanze’os Weber išgijimą. Rašyti kūrinį jis pradėjo 1782 m. vasarą Vienoje, prieš pat judviejų vestuves. W. A. Mozarto tėvas Leopoldas Mozartas buvo nepatenkintas sūnaus sužadėtinės pasirinkimu, nors savo laiškuose tėvui Wolfgangas negailėjo Constanze’ai pagyrų: „Ji nėra bjauri, bet kartu ir ne gražuolė. Jos visas grožis susideda iš dviejų mažų juodų akių ir dailios figūros. Ji nėra sąmojinga, bet turi pakankamai supratimo išpildyti visas savo kaip žmonos ir motinos pareigas... ir geriausią širdį pasaulyje. Myliu ją ir ji mane myli visa širdimi. Pasakyk man, ar galėčiau norėti geresnės žmonos?“ – rašė W. A. Mozartas. Vis dėlto tėvas nebuvo įtikintas. Dėl numanomų priežasčių jo laiškai sūnui vėliau Constanze‘os buvo sunaikinti. Pora susituokė 1782 m. rugpjūtį, bet Mišios, kurias W. A. Mozartas davė pažadą parašyti, taip ir liko neužbaigtos... Kokios to priežastys, nėra žinoma iki šiol.
Su Mišiomis susijusi ir dar viena mįslė: kodėl W. A. Mozartas, išsilaisvinęs iš darbo Zalcburgo dvaro rūmuose ir persikėlęs į Vieną, kur bažnytinė muzika neturėjo paklausos, ėmėsi rašyti būtent tokio žanro kūrinį? Logiškiausias paaiškinimas, kurį apskritai patvirtina ir partitūra, yra didysis atradimas, kurį W. A. Mozartas padarė prieš pradėdamas rašyti Mišias – tai vėlyvojo baroko muzika, iki tol buvusi laikoma beviltiškai pasenusia. Didžiosiose mišiose W. A. Mozartas suderino du aspektus – to laikotarpio Zalcburgui būdingą pompastiką ir iškilmingumą ir barokinės Johanno Sebastiano Bacho bei Georgo Friedricho Händelio muzikos įtaką. Kūrinio premjera įvyko 1783 m. spalį Zalcburge, dalyvaujant pačiam kompozitoriui – gimtajame mieste jis viešėjo, nes norėjo savo tėvui ir seseriai pristatyti žmoną.
