G. Mahler. Simfonija Nr. 6 a-moll („Tragiškoji“)
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras
Dirigentas Gintaras Rinkevičius
Gustavas Mahleris (1860–1911) Šeštąją simfoniją parašė 1903–1904 m., vadovaudamas Vienos operai ir būdamas savo, kaip dirigento, karjeros viršūnėje. Kol Europoje vyko reikšmingi politiniai ir socialiniai perversmai bei įtampos, vėliau nuvedusios link Pirmojo pasaulinio karo, G. Mahlerio asmeninis gyvenimas buvo persunktas nerimo, įtemptų santykių ir sveikatos problemų. Tačiau lygiagrečiai kompozitorius išgyveno labai aktyvų kūrybinį laikotarpį. Tuo metu Viena, kurioje G. Mahleris gyveno ir dirbo, buvo klestintis kultūros centras, kuriame gyvavo menininkų judėjimai ir intelektualiniai debatai. Šeštajai simfonijai G. Mahleris sėmėsi įkvėpimo iš filosofinių ir literatūros šaltinių – didelę įtaką kompozitoriui padarė Friedrichas Nietzsche, ypač jo „amžino pasikartojimo“ konceptas, idėja pasitikti gyvenimo iššūkius drąsiai ir atkakliai, bei austrų poetas Heinrichas Leopoldas Wagneris, kurio naudojamos likimo ir žmogaus kentėjimo temos G. Mahleriui giliai rezonavo. Šeštosios simfonijos pavadinimas – „Tragiškoji“ – atspindi G. Mahlerio susidomėjimą tragišku pasaulėvaizdžiu, vyraujančiu to meto literatūroje ir dramoje.
Tuo metu muzikiniame kraštovaizdyje vyko poslinkis link modernizmo, kompozitoriai eksperimentavo su naujomis harmonijos kalbomis ir formomis. Visgi avangardinės G. Mahlerio kompozicijos buvo vertinamos prieštaringai. Šeštojoje simfonijoje driekiasi G. Mahlerio audžiamo pasikartojančio muzikinio motyvo –vadinamosios „Almos temos“ – siūlas. Ši pagavi melodija, pasigirstanti jau kūrinio pradžioje, simfonijoje išgyvena įvairias transformacijas, taip atspindėdama G. Mahlerio jausmų žmonai daugiabriauniškumą ir audringą judviejų santykių pobūdį – jų santuoka kentėjo nuo pavydo, neištikimybės ir konkurencijos, buvo lydima didžiulių emocinių pakilimų ir nuosmukių, aistringos meilės ir intensyvių konfliktų. Visa Šeštoji simfonija – tarsi gili meditacija apie žmogaus patirtį, besikeičiančią nuo absoliučios ekstazės iki visiškos nevilties. Dramatiškame finale G. Mahlerio plaktukas suduoda „likimo smūgius“, kurie tapo pranašišku kompozitoriaus gyvenimo tragedijų ženklu.
