Pirmuoju šios istorijos šaltiniu tapo prekybos centre perskaitytas skelbimas. Jame buvo surašyti keliasdešimties žmonių vardai, pavardės, jų gimimo ir mirties datos. Šalia – kvietimas atsiliepti artimuosius, pažįstamus, kurie galėtų atsiimti urną ir ją palaidoti.
Kasmet Vilniaus savivaldybė ir laidojimo paslaugas teikiančios įmonės organizuoja apie šimto vienišų žmonių laidotuves, Panevėžyje tokių atvejų – iki dešimties per metus. Tai ligoninėse, savo namuose ar gatvėje mirę žmonės, kurių artimieji juos palaidoti atsisako, arba, dėl nutrūkusių santykių, apie mirtį sužino vėliau, pavyzdžiui, grįžę iš emigracijos ar kalėjimo. Dažnai šių mirusiųjų niekas nepasigenda, jų neieško, atvirkščiai – policija ir savivaldybių darbuotojai bando surasti artimuosius ir jiems pranešti apie mirties faktą, prašant mirusįjį palaidoti – arba neranda, arba išgirsta atsisakymo priežastį. Pasitaiko atvejų, kai policijai nepavyksta nustatyti žmogaus tapatybės, dėl jo mirties niekas nesikreipia, tad po kurio laiko kapinėse atsiranda lentelė su užrašu – „Nežinomo žmogaus kapas“. Vieniši ir neatpažinti žmonės Panevėžyje laidojami Šilaičių civilinėse kapinėse, Vilniuje – Karveliškių kapinėse. Kasmet be artimųjų čia palaidojami ir keli kūdikiai, dar neturėję vardo, tik pavardę.
Spektaklio „Laukys“ komanda nekuria socialinio ar dokumentinio teatro, nepasakoja konkretaus asmens istorijos. Vienišų žmonių laidotuvės čia suvokiamos kaip kultūrinė ir filosofinė tema, kaip klausimas gyviesiems. Pasak kūrėjų, tai meninis bandymas nedramatizuojant, niekieno neteisiant ir neieškant vienareikšmiškų atsakymų mąstyti apie vienišumą, mirtį ir nuolatinį laukimą kaip kiekvieno iš mūsų temą.
Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
