Iš žemės gniuždančios sausumos tuojau galėsime išplaukti į „bekraštį dangaus okeaną".

Lapkričio galas, penkiolika laipsnių šalčio, o sniego vis nėra. Į mažą Vengrijos miestelį atvažiuoja cirkas, kurio vienintelis eksponatas – miręs banginis. Sklinda gandai, kad paskui šį cirką sekioja šimtinė minia, nusiaubianti kiekvieną gyvenvietę, kurioje pasirodo trupė, tad miestą užvaldo įtampa ir katastrofos laukimas. Išsigandę gyventojai kabinasi į paskutines jiems likusias tvarkos apraiškas: buityje, muzikoje, kosmose.

László Krasznahorkai (g. 1954) – garsus vengrų rašytojas, žinomas dėl tankaus, poetinio stiliaus ir apokaliptinių temų. Savo kūryboje autorius dažnai nagrinėja žmogaus atsparumą ir visuotinės tvarkos griūtį, meistriškai derindamas egzistencinį nerimą su juodu humoru.

Romane „Priešinimosi melancholija“ sekame kelių personažų likimus: Valuška, miestelio „idiotas“, kuriam rūpi tik kosminių kūnų judėjimas, tyros sielos keistuolis, negebantis apsisaugoti nuo artėjančios grėsmės; Estera, nuo pasaulio užsidaręs ir iš lovos nesikeliantis muzikos profesorius, mizantropas, besidomintis tik senosiomis instrumentų derinimo sistemomis; jo žmona, Esternė, prisidengdama „moraliniu perginklavimu“ ir „švarinimu“ siekianti prasimušti į valdžią; ir Pflaumnė, savo butą pavertusi kambarinių augalų džiunglėmis, kuri užsirakinusi laukia, kol apokalipsė praeis jos nepalietus.

Pasak režisieriaus Adomo Juškos, jį domina, kaip žmonės reaguoja į nusistovėjusios santvarkos žlugimą. Kaip gyventi šalia jėgas viršijančios grėsmės? Ar gali žmogus kurti savo vidinę, asmeninę tvarką ir ar tai turi prasmę visuotinio chaoso apsuptyje?

Juozo Miltinio dramos teatro Didžioji scena