Įprastą dvynių Luko ir Klauso gyvenimą su mama dideliame mieste nutraukia prasidėjęs karas. Mama brolius iš miesto atveža į saugesnę vietą – senelės namus šalies provincijoje. Bet ir čia nėra saugu. Tiek siaubinga karo metų aplinka, tiek ir pati senelė primygtinai rodo – gyvenimas pasikeitė ir teks arba žūti, arba išmokti gyventi žiauriame bei negailestingame pasaulyje.

Ir dvyniai pradeda mokytis išgyvenimo. Jie mokosi stebėdami aplinką, bet bene daugiausiai išmoksta iš senelės, žmonių ne be priežasties vadinamos ragana.

Norėdami suvaldyti aplinkinį chaosą, dvyniai susikuria sau negailestingas taisykles. Imasi kasdienių kūno ir sielos grūdinimo pratimų. Pratinasi nejausti skausmo. Nuslėpti užuojautą. Pamiršti meilę. Nereaguoti nei į malonius žodžius, nei į prakeiksmus. Išsiugdyti nejautrą ir išmokti apsiginti – maišeliais su smėliu ir gerai išgaląstu skustuvu. Tuo pačiu jie storame sąsiuvinyje rašo savo dienoraštį. Kadangi žodžiai apgauna, dvyniai aprašinėja tik tai, kas iš tiesų nutinka, be jokių subjektyvių vertinimų.

Lukas ir Klausas – labai talentingi vaikai. Todėl jų mokslai netrukus ima duoti vaisių – jiedu persikeičia ir tampa visiškai pasiruošę naujam žiauriam gyvenimui. Dabar jie – pusiau pragaro pabaisos, pusiau angelai, vykdantys Dievo teisingumą.