Šoka: Kauno šokio teatras „Aura“, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai, Miko Petrausko scenos menų mokyklos šokių skyriaus moksleiviai
M. K. Čiurlionio kūriniuose vaizduojami gamtos motyvai perteikia subjektyvų menininko santykį su supančiu pasauliu, sugretinant žmogų ir gamtą. Simfonijos „Jūra“ (1903–1906) kompozicinė visuma pasižymi filosofine potekste, ryškiais gamtos vaizdiniais ir psichologiniu turiniu. „Jūros paveikslas, nuo seno viliojęs kompozitorių, ryškėjo kaip kovose apvalyto ir išaukštinto gyvenimo simbolis; aktyvi jėga, tragiškai lūždama ir iškilmingai prisikeldama, kreipėsi į paniekintą žmogaus vertingumą, kvietė kilti prieš amžiaus ydas ir priespaudą“ (prof. Vytautas Landsbergis).
Choreografei Birutei Letukaitei M. K. Čiurliojo „Jūra“ tapo pagrindine metafora, siekiant kalbėti apie pakitusį šiuolaikinio žmogaus ir gamtos santykį, apie šių dienų skaudulius: toksinėmis medžiagomis užterštą Baltijos jūrą ir visuomenę, kuri užteršta fobijomis, egoizmu ir apatija. Pažeista gamtos ir žmogaus pusiausvyra atneša abipusius negrįžtamus praradimus. Baltijos jūros užterštumas susijęs su karine pramone. Cheminiai ginklai pradėti skandinti jau po Pirmojo pasaulinio karo, o Antro pasaulinio karo pabaigoje tarša dar labiau išaugo: 3000–5000 tonų cheminio ginklo, 270 000 tonų sprogmenų su cheminiu užtaisu, 35 000 tonų raketų ir aviabombų. Tai tik dalis duomenų, atskleidžiančių tragišką Baltijos jūros situaciją.
„Mokslininkai seniai ištyrė ir nustatė, kad Baltijos jūra yra labiausiai chemiškai užteršta jūra pasaulyje, kad joje pagautų žuvų negalima valgyti […]. Baltijos jūra yra radioaktyviausia ne tik tarp jūrų, bet ir apskritai radioaktyviausias vandens telkinys pasaulyje“ (ELTA).
„Ko skundiesi, jūra?“, – daugiau kaip prieš 100 metų klausė kompozitorius M. K. Čiurlionis, lyg nujausdamas būsimą Baltijos aimaną.
