* Patina - plona žalia, ruda arba mėlyna plėvelė ant varinių, žalvarinių, bronzinių dirbinių paviršiaus, atsirandanti nuo drėgmės arba specialaus apdorojimo oksidatoriais.
Ankstyvas pavasario rytas. Niaukiasi. Šeima ruošiasi sėsti prie pusryčių stalo, tačiau vienas sūnus vėluoja. Kaip jis gali sau tai leisti? Juk namuose privaloma laikytis tam tikrų taisyklių. Nevėluoti, nieko neslėpti, laiku kalbėti ir laiku nutilti. Šioms taisyklėms paklūsta šeima ir turi paklusti visi, įžengiantys pro namų duris.
Virginijos Rimkaitės pjesėje “Patina” veikia artimiausi žmonės, tačiau oficialus ir šaltas jų bendravimas išduoda, jog dramaturgė mums pasakoja apie krizėje atsidūrusius šeimos santykius. Pjesės centre Motina, kurianti atšiauraus pasaulio už namų sienų mitą ir tam priešingą saugių namų iliuziją. Tačiau saugumas čia lygus neribotai šeimos narių kontrolei. Vyresnysis sūnus Henrikas, turintis įgimtą širdies ydą, negali pasigirti puikiais socialiniais įgūdžiais, todėl stebime absurdiškai komiškas jo pastangas megzti santykius su moterimis, kurias Motina parenka kaip tinkamas tapti jo žmonomis ir slaugytojomis. Šalia lyg nepastebimai veikia jaunesnysis sūnus Albertas, kurio tyla neabejotinai kažką slepia. Vienos dienos įvykiai pjesėje veda link dramatiškų maišto prieš Motinos sistemą pasekmių.
Spektaklio režisierė Eglė Švedkauskaitė sako, jog ją intriguoja Motinos kuriamas pasaulis, kuriame kiti personažai palengva tampa įkaitais: “būdama negailestinga sau tiek pat, kiek ir kitiems, Motina saugo pačios sukurtą mitą apie šeimos gerovę ir vertybes. Visuomenei šeimos santykiai visuomet buvo aktuali tema - šeima kinta su kintančiu laikmečiu ir tai sukelia lūžius bei konfliktus tarp skirtingus įsitikinimus turinčių žmonių, tarp skirtingų kartų. Šiame spektaklyje kalbėsime apie išsikreipiančią realybę, kai šeimos vertybės virsta žiaurumo pateisinimu".
