„Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ – tai istorija apie tai, kaip du vyrai ir viena moteris, nežinodami ką daryti su savo gyvenimu, kaip kovoti su absoliučia vienatve ir beprasmybe, leidžiasi į drąsią ir tragikomišką kelionę po susipainiojusių santykių pasaulį. Jie bando rasti išeitį iš situacijos, kurioje normalūs komunikavimo būdai nebeveikia. Tam, kad išsivaduotų iš vienatvės ir saviapgaulės, pjesės herojai mėgina ištrūkti iš laiko spąstų, pabėgti tiek nuo būties, tiek nuo savęs. Tiesos paieškos įgauna pagreitį, ilgainiui privedantį prie absurdo. Ir lieka tik lietus – lietus, kuris lyja jau trečią dieną. Lieka tik vasaros vapsvos – šventos vasaros bitės, kurios gelia mus net lapkritį. Tai labai įdomu ir ypatingai jaudina. Čia, kaip ir visuomet I. Vyrypajevo pjesėse – labai juokinga, truputį liūdna, truputį žiauru ir, galiausiai, truputį apie gyvenimo prasmę.

Kritikai I. Vyrypajevo dramaturgiją įvardija kaip kūrinius, esančius kažkur tarp amerikiečių režisieriaus, kultinio „Bulvarinio skaitalo“ režisieriaus Quentino Tarantino ir rusų kino klasiko, „Soliario“ režisieriaus Andrejaus Tarkovskio.

„Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį” – mano mylimiausia pjesė. Ko gero, todėl, kad pačioje teksto konstrukcijoje yra paslaptis. Pavyzdžiui, yra viena svarbi detalė, apie kurią žiūrovas spektaklyje niekada nesužinos, tačiau jis gali tai pajusti. Aš nežinau kaip ši pjesė bus pastatyta, kokiu raktu režisierius ją atrakins ir kas bus pateikta žiūrovams. Esu tikras, kad spektaklyje bus meilės ir šviesos. Vis dėlto „Vasaros vapsvos…” – labai sudėtinga pjesė pastatymui, todėl režisieriams tenka nelengva užduotis. Be abejo, tai ir autoriaus kaltė, ir galimai pernelyg sudėtinga forma, tačiau tikiuosi, jog visiems bus linksma, liūdna ir naudinga“, – pasakoja pjesės auorius I. Vyrypajevas.