„Kas yra šiuolaikinė dramaturgija? Tai nebūtinai pjesė, parašyta dabar. Dramaturgija šiuolaikine tampa tada, kai provokuoja naują teatrinę kalbą. Jai reikalinga nauja forma. Šiuolaikinis teatras negali egzistuoti be kitokio aktoriaus. Mūsų teatras formuoja naujo tipo aktorių. Jau „Ten būti čia“ pastatymas pristatė visiškai kitokį aktorius modelį“, – teigia O. Koršunovas.
Vienas iš tikslų steigiant nepriklausomą teatrą – tai galimybė nuolat kurti. Režisieriaus netenkino kituose teatruose tradicija tapęs naujai gimusio spektaklio palikimas likimo valiai. Taip dingsta bet koks ryšys tarp spektaklio, kūrėjų ir žiūrovo. Premjera tampa ne gimimo, o mirties data. Spektaklis gali gyventi tik tada, kai jis yra nuolatos kuriamas.
Pastaruosius keletą metų suaktyvėjęs judėjimas laboratorinių ieškojimų link yra brandos momentas. Teatras, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo etapus. Kuomet gimė OBERIU pastatymai, OKT buvo jaunas, viską aukštyn kojomis verčiantis teatras. Vėliau teatras perėjo maištavimo periodą. Atėjo laikas patiems menininkams atsigręžti į save ir suvokti, kas jie tokie ir kuo užsiima.
Toks kaitos taškas darė įtaką ir repertuarui. OKT teatras jau nebe toks aktyvus, koks buvo tik įsikūrus, kuomet repertuare užpildydavo viską, ką įmanoma. Šiame etape apsukos yra žymiai mažesnės. Tai natūralu. OKT yra visiškai kitoje fazėje. Atsirado intymi laboratorinė erdvė, dar vadinama tiesiog OKT Studija.
„Mums nebesvarbu žiūrovų kiekis – svarbu kokybė“, – laboratorinį periodą apibūdina O. Koršunovas.
Tarp OKT Studijos sienų gimė tokie O. Koršunovo spektakliai, kaip triptiką sudarantys Williamo Shakespeare’o Hamletas“, Maksimo Gorkio „Dugne“ ir Antono Čechovo „Žuvėdra“, taip pat „Miranda“ pagal W. Shakespeare’o kūrinius, Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ su Lietuvos kino legenda aktoriumi Juozu Budraičiu, Sarah Kane „Apvalytieji“, Bertoldo Brechto „Vestuvės“, „Eglė žalčių karalienė“ pagal Elfriede Jelinek ir lietuvių mitologiją. Daliai spektaklių ieškojimai studijoje buvo tik pradinis tramplinas, dalis jų iki šiol rodomi čia, itin arti žiūrovo.
„Žuvėdra“ yra tam tikras OKT teatro patirčių ir ieškojimų susumavimas. Šio kūrinio premjera negimė dirbtinai ją pritempiant prie OKT 15-mečio datos – tai nutiko labai organiškai. Repetuojant kūrėjai dar kartą peržvelgė visus savo ieškojimus ir pamatė tai, kas po jų liko. O liko aktorius ir žiūrovas. Tai du aspektai, visiškai išsikristalizavę „Žuvėdroje“.
