Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas. 

 Šiame pastatyme nesilaikau vien klasicistinių kanonų: čia yra ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones... Spektaklyje tai atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“