Ar visada pažįstame šalia mūsų esantį, kartu su mumis gyvenantį žmogų? Ar visada ir viską žinome apie vyrą, moterį – bendradarbį, kaimyną, mūsų gyvenimo draugę, draugą, palydovą, mūsų vienintelę, vienintelį?
Ko gero ne visada. Nors teigiame, kad pažįstame, žinome kūną, suprantame sielą, numanome kiekvieną mūsų sugyventinio žingsnį, tačiau kartais drauge praleistas gyvenimo tarpsnis pasirodo esąs pilnas netikėtumų, kaip dykumos miražas.
Kartais gyvenimas tarsi pasijuokia iš mūsų tikrumo, įsitikinimų, žinojimo... Nes mes nieko arba beveik nieko negalime pasakyti apie kitą... O kartais ne ką daugiau galime papasakoti ir patys apie save.
Du nepažįstami vyrai susitinka prie šviežio moters kapo didelio miesto kapinėse. Pasirodo, jie atėjo čia norėdami išreikšti pagarbą tai pačiai vienintelei mylimai moteriai...