„L. YRA S.“ (rež. Greta Štiormer, pjesės autorė Gabrielė Labanauskaitė) – tai šiuolaikinė poetiška V. Šekspyro „Karaliaus Lyro“ interpretacija, kurioje pagrindinis veikėjas rodomas ankstyvoje jaunystėje (18 metų). Nors atsižvelgiama į V. Šekspyro tragedijos istorijos ir siužeto niuansus, šis kūrinys yra bandymas pažvelgti į šiuolaikinio žmogaus tapatybės paieškas per kitokią prizmę – kai labiau pasitikima išore ir įvaizdžiu nei vidiniais orientyrais ir vertybėmis. Tai neįprastas ir naujoviškas klasikos interpretavimas, kuriame telpa ne tik klasikinė Šekspyro tragedija, bet ir šiuolaikinis jos turinio papildinys, inovatyvus dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės sprendimas pasukti žvilgsnį į Karaliaus Lyro jaunystę, per kurią atskleidžiamos šių dienų problemos. Jos parodomos per kartų skirtumų ir žmogaus asmenybės susidvejinimo konfliktą. Medžiaga išsiskiria kinematografiškumu, leidžiančiu dramą interpretuoti, pasitelkiant platų medijų lauką – veiksmą spręsti ne įprastu psichologizuotu būdu, o per medijų kaitą, žanrų maišymą – muzikos, videomedžiagos, vaidybos sintezę.

Spektaklyje parodoma Lyro priešistorė, spėjama, kodėl jis tapo toks, kokį mes jį pažįstame iš V. Šekspyro pjesės, – kodėl jis labiau pasitiki dalykų išore nei vidine esme? O gal tą nepasitikėjimo užtaisą jis turėjo nuo pat pradžių…

Labai svarbi čia ir detektyvo linija – pagrindinė intriga slypi žmogžudystėje, mėginama išsiaiškinti, kas gi yra žudikas. G. Labanauskaitės interpretacijoje būtent tuomet Lyras tampa toks, kokį mes jį pažįstame iš V. Šekspyro pjesės. Merlina išpranašauja istoriją, ir ši nejučia ima pildytis…

Pasak režisierės, svarbiausios čia – dvi temos: pirmiausia – toksiško vyriškumo tema. Lyrui nuo mažens diegiama, koks vyras jis turi būti: šaudyk ir gaudyk, turėk patelę, susilauk vaikų… Tačiau jo prigimtis visiškai kita, ir tenka įveikti nemažai iššūkių, kovojant su tapatybės ir savo vietos karalystėje paieškomis.

O svarbiausioji čia yra nemeilės sau ir auklėjimo per nemeilę tema. „Man atrodė svarbu pabrėžti, kad nemeilė šeimoje vėliau perkeliama į aplinką, plečiasi lyg koks užkratas ar nuodai, tos nemeilės daugėja, o kartu su ja – ir neišvengiamų tragedijų“, – sako rež. G. Štiormer.

Dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės teigimu, jai buvo įdomu sužinoti, kaip Viljamo Šekspyro „Lyras“, patikėjęs savo dukrų žodžiais apie meilę ausimis, o ne širdimi, būtų šiais laikais. Gal todėl ne tik pjesėje, bet ir spektaklyje bus ypatingai svarbi muzika ir muzikalumas – žodžiams, jausmams, potekstėms.

„Pjesės pavadinimas „L. YRA S.“ – tai savotiškas žodžių žaismas, paslaptis, kurios prasmė bus atskleista apsilankius spektaklyje“, – šypsosi dramaturgė.

„L. YRA S.“ – tai V. Šekspyro „Karaliaus Lyro“ interpretacija, sukurta dramaturgės moters, ypatingai jautriai rašančios socialinėmis temomis. Šekspyro tekstas pjesėje „L. YRA S.“ Gabrielės Labanauskaitės rankose tampa tekstinės idėjos žaidimo lauku.

Perskaičiusi šią G. Labanauskaitės interpretaciją, matau šviežią dramaturginę mintį, kuri tiksliai atskleidžia ir papildo vieną ryškiausių pasaulyje – Karaliaus Lyro – tragediją, tačiau nuo jos nuima sunkį ir leidžia į ją pažvelgti šiuolaikinio žmogaus akimis.

Rež. Greta Štiormer