Hagos Karališkosios menų akademijos (BA) ir Vilniaus dailės akademijos (MA) absolventas. Nuo 2020 m. – VDA dailės krypties meno doktorantas, o nuo 2020 m. – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys. Pavliukevičius yra interaktyvių instaliacijų, naujųjų medijų meno ir performanso kūrėjas.
Praktikoje menininkas nagrinėja ir vysto dvi pagrindines, iš pirmo žvilgsnio vieną nuo kitos nutolusias temas. Tai – šiuolaikinio žmogaus santykis su technologijomis ir vyriškumas sociokultūriniame diskurse. Tačiau autorių dominančius skirtingus interesų laukus susieja emocinis aspektas, meniniuose projektuose tapęs kertine ašimi. Suvokdamas save kaip postsocialistinės kartos atstovą – jausmus ir emocionalumą slopinantį vyrą (dėl visuomenėje konstruotos vyriškosios tapatybės bruožų), Pavliukevičius formuoja visuomenės požiūrio reversiją į šiuolaikinius žmones, ribojančius skaitmeninių ir automatizuotų technologijų suasmeninimo, neidentifikuojant jų kaip juslingų būtybių. Šiuolaikines išmaniąsias technologijas suvokiant kaip organinio kūno neturinčius skaičiavimų, programavimo ir algoritmų rezultatus, tokie tvariniai kaip dirbtinis intelektas ar mašininio mokymosi principu veikianti įranga žmogaus linkstama traktuoti kaip bejausmė ar negyva – daiktiška, nepaisant to, kad vartotojas ir technologijos tarpusavyje kuria interaktyvų ryšį. Kitaip tariant, ne tik žmogus reaguoja į įrangą, tačiau ir pastaroji – į žmogų. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į naršymo istoriją internete, vartotojui yra siūlomos konkrečios reklamos ar, priklausomai nuo to, kokios muzikos klausytasi „Spotify“, programa gali pasiūlyti klausytojui panašių muzikinių kūrinių ir t. t. Šiuo požiūriu Pavliukevičius savo kūryba žiūrovams užduoda klausimus, koks yra žmonių emocinis ryšys su technologijomis ir kada technologiniai tvariniai tampa būtybėmis žmogaus požiūriu.
