paskutinis sceninis Johanno Strausso kūrinys. Muzikos ir šokio kritikas Eduard Hanslick susižavėjo J.Strausso parašytu baleto divertismentu operai „Ritter Pasman“ ir paakino kompozitorių imtis pilno baleto.
J.Strauss nebuvo patenkintas jam konkurso būdu išrinktu siužetu pagal pasakos „Pelenė“ istoriją , kurioje veiksmas vyko drabužių parduotuvėje, tačiau darbą pradėjo iš karto. Jis neskubėjo, 1899 m. žiemą buvo baigtas I veiksmas, didesnė III veiksmo dalis ir padaryti orkestruotės eskizai. Tačiau netrukus J.Strauss mirė, o po kompozitoriaus mirties likusią reikalingą muziką baletui parašė Josef Bayer.
1901 m. šiuo kūriniu susidomėjo Berlyno karališkoji opera, austrų dramaturgas Heinrich Regel pakoregavo libretą, baletą pastatė choreografas Emil Graeb. „Pelenės“ premjera įvyko 1901 m. gegužės 2 d.
1907 m. Vienos operą palikus G.Mahleriui (jis atsisakė statyti operos scenoje dviejų kompozitorių kurtą baletą), naujasis teatro vadovas Felix Weingartner entuziastingai ėmėsi grąžinti „Pelenę“ į Vieną, kur ši ir buvo sukurta. Jis pats dirigavo baleto premjerą 1908 m. spalio 4 d. Baletas sukaukė nemenkos sėkmės, spektakliai vyko reguliariai iki pat I pasaulinio karo ir buvo parodyti keturiasdešimt šešis kartus.
******
Baleto siužete išlieka pagrindiniai garsiosios pasakos apie Pelenę elementai: čia yra pikta pamotė, atvirai demonstruojanti nemeilę podukrai ir lepinanti savo dukras. Tik ši pamotė - Madam Leontina - vadovauja madų ateljė, o Pelenė – čia dirbanti jos podukra, vardu Greta. Sutiksime čia ir Princą, tik jis – tai jaunasis madų ateljė savininkas Gustavas, ir Madam Leontina, siekdama, kad jis susidomėtų jos dukterimis, imasi visokiausių machinacijų ir trukdo Gustavui sutikti Gretą. Bus čia ir paslaptinga batelių pametimo istorija, kurią vainikuos jų pagalba vėl atrasta puotoje Gustavo sutikta žavi nepažįstamoji.
