Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesės Raudona centre – viena ryškiausių XX a. pokario šiuolaikinio meno asmenybių Markas Rothko. Veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje, Niujorke, Rothko studijoje. Dailininko padėjėju įsidarbina jaunas tapytojas Kenas. Tuo pat metu Rothko gauna užsakymą sukurti monumentalius tapybos darbus prabangiam restoranui Four Seasons, naujai suprojektuotame tuometinio Amerikos architektūros pažibos Ludwigo Mieso van der Rohe Seagram pastate. Jaunasis Rothko padėjėjas Kenas ginčija mokytojo pasirinkimą. Apsilankęs restorane ir pamatęs, kad jo darbai čia taptų tik visuomenės elito susibūrimų apipavidalinimu, Rothko nutraukia susitarimą ir grąžina užsakovo pinigus…

Rothko tvirtai laikėsi nuomonės, kad menininko tiesa yra aukščiau už visuomenės interesus: Meno dalykuose mūsų visuomenė skonį vertina labiau už tiesą ir keičia savo skonius kaip kepures ar batus. Ir nors Rothko nepaliko mokinių, jo kūrybinė pozicija įkvepia ne vieną jauną menininką. Ryšio su jaunyste, nauja karta savo spektaklyje ieško ir Rothko vaidmenį kuriantis Valentinas Masalskis, dirbantis kartu su trimis jaunais menininkais.

Markas Rothko teigė: Man įdomu tik išreikšti svarbiausias žmonių emocijas – tragediją, ekstazę, lemtį. Ir siekė savo darbuose perteikti pagrindines žmogiškąsias emocijas: Jei jus jaudina tik paveikslų spalvų sąryšis, vadinasi, jūs nematote esmės. 1903 m. Latvijoje gimęs Markusas Rothkowitzas 1913 m. su savo šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten pakeitė pavardę į Rothko. 1921 m. įstojo į Jeilio universitetą, kurį po dvejų metų metė. 1925 m. pradėjo mokytis Parsono dizaino mokykloje pas dailininką Arshile’ą Gorky, kuris jam, kaip ir daugeliui abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų, padarė didelę įtaką. Savo meninę kalbą Rothko sukūrė 1947 m. Kritikas Clementas Greenbergas ją pavadino spalvų lauko tapybos terminu. Tai stilius, kuriam būdingos didžiulės atviros erdvės ir išraiškingos spalvos. Rothko buvo vienas šio stiliaus pradininkų. Atrodė, kad jo spalvoti stačiakampiai dematerializuojasi į gryną šviesą, – rašė MoMA (modernaus meno muziejus Niujorke) buvęs tapybos ir skulptūros vyriausiasis kuratorius Williamas S. Rubinas. Likusius savo karjeros metus Rothko praleido tyrinėdamas beribes įvairių formų ir spalvų bei stačiakampių išdėstymo spalviniuose laukuose galimybes. 1968 m. dėl sunkių, nerimo pilnų metų ir dėl to atsiradusio polinkio į žalingus įpročius, Rothko sveikata pradėjo prastėti. Nepaisydamas gydytojo nurodymų, Rothko toliau kenkė savo sveikatai, tačiau, kad sumažintų organizmo patiriamą krūvį, sumažino savo drobių dydžius, o aliejinius dažus pakeitė akriliniais. 1970 m., būdamas 66 metų, chroniška depresija sergantis menininkas nusižudė, palikdamas savo darbus, kurie po jo mirties pelnė komercinę sėkmę.

Valentinas Masalskis: Kai perskaičiau šią pjesę, man pasirodė, kad ji tikrai verta dėmesio, kaip ir joje veikianti asmenybė. Galima sakyti, kad tai – elitinė pjesė. Bet man atrodo, kad ji yra gili savo problematika. Čia svarbi menininko senėjimo tragedija, taip pat jo supratimas, kad ateina kita karta. Pjesė parašyta apie ateinantį, o ne apie nueinantį žmogų. Nors Marko Rothko tragedija juntama visos pjesės metu. Jis iš tiesų nusižudė 1970 metų vasario 25 dieną.

Man asmeniškai suprantamas Rothko tragiškumas, jutimas, kad senstantis menininkas turi pasitraukti ir užleisti vietą ateinančiam. Ateina toks metas kai suvoki, kad tavo menas yra laikinas. Man atrodo, kad menininkas, ir pats menas, gyvena kartu su esamuoju laiku, laikotarpiu. Jo istorinė vertė yra antikvarinė. Menas yra visuomenės žadintojas, skatintojas, jis kaip veidas, su kuriuo žmogus gimsta ir miršta. Manau, kad tokia yra meno funkcija, paskirtis. Todėl gyvas menas visada turi atsinaujinti. Visais laikais į meistrų vietą ateina jauni žmonės su didelėmis pretenzijomis, su savo įsitikinimais. Pjesėje „Raudona“ vaizduojamas dviejų menininkų susidūrimas: jauno, pradedančio ir pagyvenusio menininko, išbandžiusio daug ką, turinčio savo vertybių skalę, patirtį. Iš principo tai yra kartų, požiūrių sankirta. Įdomu stebėti, kaip ta kultūrinė patirtis, kuri suformavo Rothko, reiškia visai ką kita jaunam menininkui. Savo spektaklyje siekiu parodyti nueinančio ir ateinančio menininkų sankirtą. Apčiuopti iš jos kylančias problemas.

Rothko yra egocentriškas, kaprizingas, įnoringas, daug sau leidžiantis, kaip ir kiekvienas stiprus menininkas. Pačioje pradžioje jis nemato savo aplinkos ženklų, nenori girdėti ateinančios kartos, kaip ir pas jį atėjusio jauno žmogaus… Bet pabaigoje tą patį jauną žmogų jis paleidžia, pastūmėdamas kovoti. Vadinasi, pabaigoje jis jį išgirdo. Man atrodo, pjesėje Rothko labai aiškiai nujaučia, kad nebesupranta šių dienų laiko ženklų… Ir pirmasis jam apie tai pasako jaunas menininkas, kai jis protestuoja prieš Rothko ambiciją iš savo darbų sukurti meno šventovę prabangiame restorane. Rothko nesupranta, jog pasaulis suka kitur, kad jis tampa vartojimo vieta… Bendrauju su jaunu dailininku Mykolu Sauka, kuris šiam spektakliui kuria dekoracijas. Jis įdomiai pasakė, kad dailininkas, kaip ir aktorius ar dainininkas, žino, jog turi pasitraukti, o kada pasitraukti, iš tiesų nežino. Balso nebėra, bet dainuoji, vos paeini, bet rolę vaidini, rankoje nenulaikai teptuko, bet tapai… Nes atrodo, kad tu dar gali, kad dar reikalingas. Tas artėjančio nereikalingumo momentas menininkui yra labai skaudus. Jo senėjimas, jėgų, azarto netekimas, aistros praradimas…

Mūsų teatrai neįstengia ar nenori kalbėti brandžia kalba. Dramaturgija pasidarė laikraštinė. Man dabartinėje dramaturgijoje labai trūksta paties dramaturgo literatūrinės įžvalgos, filosofinio požiūrio į žmogų, filosofinio sakinio. Jinai pavirto tokiu mažu smulkių išpažinčių pasauliu. Norėčiau, kad šis mūsų darbas būtų iš tiesų prasmingas.