Šiuolaikinės prancūzų literatūros vunderkindu vadinamo rašytojo Édouardo Louis (gimė 1992 m.) debiutiniame romane „Edžio pabaiga“ (En finir avec Eddy Bellegueule, 2014 m.) dokumentinės fikcijos stiliumi vaizduojamas paauglio gyvenimas žemo socialinio sluoksnio darbininkų šeimoje Prancūzijos provincijoje. Edis nuolat patiria smurtą mokykloje, dažnas patyčias iš jo psichofizikos (dėl to jį pravardžiuoja „pyderu“). Edžio tėvas naudoja prieš sūnų smurtą, nes pats jį patyrė vaikystėje iš savo tėvų. Siekdamas gilesnio santykio su motina, Edis sulaukia jos prisipažinimo apie savo jaunystės traumas ir nusivylimą juo, kaip sūnumi. Romane vaizduojami ir kiti Edžio šeimos nariai bei giminės, kurie visi išgyveno lūkesčių neišsipildymą ir buvo traumuoti. Dabar jie savo traumų įkaitu paverčia paauglį Edį. Bandydamas ištrūkti iš šeimos bei mokyklos gniaužtų, Edis siekia tapti „stiprus“ ir „normalus“, tačiau jo pastangos eina perniek, kai pradeda suvokti savo tikrąją prigimtį ir nusprendžia pabėgti…
Vaikystės ir paauglystės, praleistos augant darbininkų šeimoje itin konservatyvioje Prancūzijos provincijoje, skaudžios patirtys tapo ir rašytojo debiutinio romano „Edžio pabaiga“ pagrindu. Šis kūrinys literatūros debiutantui atnešė didžiulį pasisekimą: būdamas vos 22 metų, É. Louis pelnė savo pirmąją prestižinės Gonkūrų premijos nominaciją, knyga išleista daugiau nei 300 tūkstančių egzempliorių tiražu ir išversta į 25 užsienio kalbas. 2022 m. vasarį ir kovą 29-erių metų É. Louis kūrybai ir jo kūrinių sceninėms interpretacijoms paskirtas visas tarptautinis Brandhaardeno festivalis Nyderlanduose.
É. Louis kūriniai ne tik gausiai skaitomi visame pasaulyje, bet ir graibstomi solidžiausių Europos teatrų bei interpretuojami garsiausių režisierių: įsimintinus spektaklius pagal rašytojo tekstus yra pastatę tokie režisieriai kaip Thomas Ostermeieris, Ivo van Hove, Milo Rau, Anna Smolar, skirtingų kartų vokiečių, britų, prancūzų, norvegų, lenkų ir kitų šalių režisieriai.
Literatūrą É. Louis suvokia kaip politinį projektą, galintį, jo nuomone, pasiekti daugiau nei pati politika. Pasak rašytojo, politinės kalbos tikslas yra ne atskleisti tikrovę, o ją paslėpti, todėl rašydamas knygas jis viliasi parodyti skaitytojams tai, ko jie nenori matyti. Šioje konfrontacijoje jis ir įžvelgia autobiografinio rašymo prasmę. Anot É. Louis, „autobiografija prasideda paklausus savęs, apie ką kalbėti neįmanoma, kas yra pernelyg privatu, o kas – per sunku. Tada žmonės tavo parašytuose tekstuose ima atpažinti save“.
