Žiūrovams, pasiilgusiems geros istorijos, kupinos jausmų.

„24 valandos iš moters gyvenimo“ – tai tikros, stiprios, fatališkos meilės besiilginčių trijų moterų istorijos. Valiūkiška Irenė, paslaptingoji Misis K. ir niekieno nemylėta Leporelė. Trys istorijos, sklidinos aistros, negailestingos lemties posūkių, skaudžios ironijos, šelmiško juoko…
Šios idėjos autorė aktorė Valda Bičkutė prisipažįsta, kad jau seniai norėjo išeiti į tokį atvirą dialogą su žiūrovu: ,,Tai aktoriaus teatro ištakos. Tai tarsi tobulėjimo laboratorija, suteikianti aktoriaus saviraiškai neribotas galimybes. Susižavėjusi skaičiau ne vieną S. Zweigo knygą. Jau senokai kirbėjo mintis jo noveles perkelti į teatrą. Adaptuoti literatūrą scenai yra sudėtinga, dažnai ji nuskursta, nes daug aprašymų tenka išmesti. O mažoji forma leidžia koncentruoti dėmesį į pasakojimą.
Aktorė Virginija Kochanskytė įsitikinusi: ,,Ši Valdos iniciatyva grąžina pasitikėjimą aktoriumi, kuris šiandieniniame teatre dažniausiai tampa tik režisieriaus idėjų raiškos vienu iš įrankių ir kur jam belieka tik įsikomponuoti į šviesos, video, garsų, scenografijos instaliacijų mozaiką. Artimame aktoriaus ir žiūrovų kontakte lyg per padidinamąjį stiklą matyti visi vaidybos niuansai. Tokiam dialogui reikia kamerinių erdvių, galbūt, net prietemos, susikaupimo, įsiklausymo.“
S. Zweigas garsėja kaip nuostabus biografijų rašytojas, sugebantis pastebėti žmogų ir niuansuotai perteikti jo portretą skaitytojui. „24 valandos iš moters gyvenimo“ – dar vienas vyro bandymas įminti moteriškumo paslaptį. Aktorių interpretuojamose istorijose svarbus vaidmuo tenka likimui: jis įsiveržia į taisyklėmis suvaržytą pasaulį ir belieka tik spėlioti, kodėl pasielgei vienaip ar kitaip.
S. Zweigas sako: „Moters meilė pasižymi dideliu noru aukotis“. Aktorės tai interpretuoja: ,,Kartais tai – grožis, o kartais pražūtis, bet jeigu likimas atneša jausmus į tavo gyvenimą – brangink. Atmesk viską, kas buvo neigiamo, o visa kitą nešk per gyvenimą ir Dievui dėkok, kad tai buvo.“