Ateina laikas, kai reikia pasirinkti: ar ir toliau gyventi „harmonijoj“ su savimi ir niekur nesikišti, ar, nusispjauti į savo gerovę, ir išdrįsti prisiimt atsakomybę už kitą, aukojant savo laiką, miegą, sveikatą…
Spektaklio „Mama katinas“ herojus – storas ir tingus katinas Zorbas, valingai ar ne, bet pasirenkantis antrąjį variantą ir tik pradėjęs dalintis gyvenimu su kitu atrandantis savyje nuostabių charakterio savybių, kurių net nenujautė turįs…
Patikėkite manimi, vaiko fantazijos atverti nereikia – ji atverta žymiai gerokai plačiau nei mūsiškė. Todėl spektaklio vaikams scenovaizdis turi atlikti tą pačią funkciją, kaip ir spektaklyje suaugusiems – padėti papasakoti istoriją. Jei reikia, tai gali būti ir trys kubai, jei reikia – galima pastatyti ir tikriausius aukso rūmus. Šiuo atveju dailininkas Marijus Jacovskis lipdo paprastą plytų sieną, kuria „eilinį“ didmiesčio kiemą, kuriame gyvena keli paprasčiausi katinai, užsiimantys visai nepaprastu dalyku – mokantys žuvėdriuką skraidyti…
Šiandien man norisi, kad vaikas teatre žiūrėtų spektaklį, sektų istoriją, suprastų personažų poelgius, o ne tik lauktų dainelių ir šokių. Dainelės nėra blogai, bet dabar susiformavusi tokia spektaklių vaikams klišė – nuo dainelės prie dainelės, paviršutiniški charakteriai, daug žaismės, spalvų ir, gink dieve, jokio liūdesio! Nenuostabu, kad vaikas šito prisižiūrėjęs ieško to paties teatre ir užaugęs. Teatras jam tėra pramoga, savotiškas „bulvarinis skaitalas“, skirtas įtampai nuimti. Tik tiek. Norisi mesti iššūki – pirmiausiai sau – ir kurti spektaklį vaikams be tų „privalomų“ atributų. Kas iš to išeis – pamatysime, bet jeigu nepamėginsime to pakeisti dabar, teatras gali prarasti dar ne vieną žiūrovų kartą.
Be abejo, nupūtus nuo siužeto tuos bereikalingus „blizgučius“ žymiai didesnė atsakomybė gula ant aktorių pečių, kur kas daugiau priklauso nuo jų meistriškumo, gebėjimo kurti „pilnakraujus“ personažų charakterius… nors ir uodeguotus. Mažajame teatre dirba subrendusi, labai įdomi ir spalvinga trisdešimtmečių karta, kurios gebėjimas vaidinti truputį „kitaip“ vaikus žavi ne mažiau, nei mane. Tad kodėl gi visiems kartu „nepaeksperimentavus“?…
