T. Vinterberg filmo „Jagten“ scenarijaus adaptacija
Šis mažas miestelis gali būti bet kur Lietuvoje. O gal Latvijoje. Iš tiesų jis gali būti bet kokioje šalyje. Jis niekuo nesiskiria nuo kitų miestelių. Jo gyventojai išgyvena panašius pakilimus bei dramas kaip ir daug kitų žmonių. Mažo miestelio gyventojų vaikai lanko tą pačią mokyklą kaip ir jų tėvai. Visi vieni kitus pažįsta ir visi žino vieni kitų reikalus. Metai po metų atsikartojanti žmogiška rutina visus miestelio gyventojus jungia viename bendrame gyvenimo tinkle. Kol ją perplėšia skandalas. Miestelio mokytojas apkaltinamas seksualine prievarta prieš vaiką. Trapus santykių tinklas plyšta ir ramaus miestelio vaizdas atsiveria giliomis pykčio bei neapykantos prarajomis.
Vaiko kaltinimas melagingas.
Bet ar tiesa svarbi, kai slaptos baimės ir už mažo miestelio ribų tarpstantys bevardžiai demonai staiga įgauna veidą? Kas, kad tas veidas pažįstamo žmogaus, draugo, mokytojo.
Kraują pajutę varovai jau uodžia orą, vis auganti jų minia skrieja savo baimių pėdsakais.
Režisierius Elmaras Senkovas jau pažįstamas Klaipėdos žiūrovams – 2018 m. režisavo spektaklį „Mama Drąsa“, pelniusį net du „Auksinius scenos kryžius“: už geriausią režisūrą apdovanotas E. Senkovas, o „Geriausio pagrindinio vaidmens dramos aktoriaus“ nominaciją už Mamos Drąsos vaidmenį pelnė Darius Meškauskas.
„Varovai“ – spektaklis apie žmogaus gebėjimą būti žiauriu, ypač tuomet, kai jis pasireiškia bendrų visuomenės susitarimų rėmuose, mažoje bendruomenėje, kurioje taip nesunku įvyti auką į kampą. „XXI a. teisė kertasi su emocijomis. Ar mes turime teisę nuteisti kitą? Ar žinome, kas yra tiesa? Jei žmogus nužudo žudiką – ar jis tampa žudiku? Ar teisinga, kad 77 žmones pražudęs Andersas Breivikas sėdi patogiame kalėjime? Tai sunkūs, nejaukūs klausimai. Gal dėl to ir reikia spektaklio, kad galėtume juos kelti. Nenoriu teikti atsakymų – tiesiog rodau problemą“, – sako režisierius E. Senkovas.
„Varovai“, jo teigimu, taip pat kalbės apie šeimos ir nedidelio miestelio bendruomenės mikroklimatą bei jame gimstančius baimės demonus. „Mažose bendruomenėse reikia laikytis kartu. Mūsų mažai, dėl to turime būti stiprūs, o stiprūs būsime tik būdami kartu – gal tai viena iš priežasčių, kodėl mažose šalyse toks gyvas nacionalizmas, ksenofobija. Šia prasme pjesė atliepia mūsų šalių – tiek Latvijos, tiek Lietuvos – mikropasaulį“, – svarstė E. Senkovas, paliesdamas dar vieną jautrią temą – mažų visuomenių iš anksto užimamą gynybinę padėtį, nuolatinę priešų paiešką tarp tų, kuriuos laiko svetimais.
