Antonín Dvořák – „Slavų šokiai”:

I šokis C-dur op. 46; II šokis e-moll op. 46; III šokis As-dur op. 46; VIII šokis g-moll op. 46; II šokis e-moll op. 72

Johannes Brahms – „Vengrų šokiai”:

I šokis g-moll; II šokis d-moll; IV šokis f-moll; V šokis fis-moll; X šokis E-dur; XIV šokis d-moll; XVIII šokis D-dur

 Zoltán Kodály – „Galantos šokiai”

Šokio stiliai visada buvo kuriami profesionalioje muzikoje – jų galima rasti jau pirmosiose Renesanso instrumentinių kūrinių kolekcijose. Ypatingo populiarumo jie sulaukė baroko epochoje (siuita yra ne kas kita, kaip stilizuotų šokių serija), tačiau XIX amžiuje su dar didesniu trenksmu sugrįžo į repertuarą. Šokių muzikos, turinčios sąsajų su tautiniai šokiais, populiarumą galima paaiškinti ne tik romantikų domėjimusi folkloru, bet ir buržuaziniuose salonuose paplitusią šokių muzikos mada. Šiai madai pasidavė turbūt visi romantizmo epochos kompozitoriai, taip pat ir patys iškiliausi. Šalia Šopeno mazurkų ir valsų populiariausi šokių stilių pavyzdžiai yra Brahmso vengriški šokiai ir jų atitikmenys slaviškuose Dvořáko kūriniuose. 

 Johanneso Brahmso „Vengriški šokiai“ – tai 21 kūrinys, išleistas (nors ne opuso numeriais) keturiais tomais 1869 ir 1880 m. Kiek juose yra vengrų folkloro? Nedaug. Tiesą sakant, Brahmso melodijos pirmiausia yra iš įvairių vidurio Europos vietų kilusių čigonų muzikantų, kurių kompozitorius klausėsi Vienoje, o šokiai Nr. 11, 14 ir 16 yra visiškai originalūs kūriniai. Todėl vengrų šokiai yra populiaraus miesto folkloro recepcija, o ne tikrų liaudies melodijų aranžuotės, bet tai jokiu būdu nesumenkina jų meninės vertės. Nors Brahmsas yra vadinamas „saloniniu“ kompozitoriumi, gražių melodijų kūrėjų gerai besielgiančioms damoms, net ir šiose kompozicijose, galima aptikti Brahmsui būdingą dvilypumą – paslaptingas dramos ir banalumo susipynimas. Skirtumas tarp laikino ir amžino. Taip pat galite išgirsti puikią, sodrią instrumentaciją ir grožėtis – be skambių melodijų – geležine forma. 

 Brahmso miniatiūros iš pradžių buvo skirtos fortepijonui keturiomis rankomis, todėl paprastai buvo pramoginis repertuaras, kurį grojo muzikantai mėgėjai. Kūriniai greitai įgijo didelį populiarumą, kurį norėjo išnaudoti jų leidėjas Fritzas Simrockas. Tuo tikslu jis užsakė Antonino Dvořáko – tuomet kylančios žvaigždės Europos kompozicijos skliaute – slavų šokių seriją, kuri galėtų tapti savotišku Brahmso kūrinių kontrapunktu. Čekų kompozitorius priėmė užsakymą ir sukūrė aštuonių kūrinių ciklą (1878), kurį po beveik dešimtmečio papildė dar aštuoniais. Iš pradžių jie, kaip ir vokiečių kompozitoriaus šokiai, buvo skirti fortepijonui, tačiau galiausiai labiau išpopuliarėjo puiki, spalvinga orkestrinė versija. Tačiau Dvořákas nesekė Brahmso pėdomis ir visas temas sugalvojo pats, stilizuodamas jas tik liaudies melodijomis. Slavų šokiuose jis panaudojo čekų liaudies šokių elementus: furiantą, polką, sousedski, skočną, taip pat ukrainietišką dumką, o antroje serijoje – lenkišką polonezą bei serbišką kolą. 

 Šilti ir spalvingi „Galántos šokiai“ yra žinomiausias vengrų kompozitoriaus, etnomuzikologo Zoltán Kodály orkestrinis kūrinys. Galánta yra nedidelis Vengrijos miestelis, žinomas keliautojams iš Vienos į Budapeštą, kuriame prabėgo septyneri kompozitoriaus vaikystės metai. Tuo metu miestelyje buvo įsikūrusi garsi čigonų grupė, kurios muzika buvo pirmasis „orkestro skambesys“, pasiekęs jaunojo kompozitoriaus ausį. Šių čigonų protėviai buvo žinomi jau daugiau nei šimtą metų. Apie 1800 metus Vienoje buvo išleistos kelios vengriškų šokių knygos, vienoje iš kurių buvo įtraukta muzika „pagal kelis čigonus iš Galántos“. Ši muzika išsaugojo senąsias vengrų tradicijas. Norėdamas jas tęsti, kompozitorius pagrindines temas perėmė iš šių senųjų leidimų. 

 Šie senieji 18-ojo amžiaus šokiai, kuriuos pasirinko Kodály, yra žinomi kaip verbunkos, „verbavimo šokiai“. Šokį atlikdavo husarų grupė, jis prasidėdavo lėta įžanga, o užsibaigdavo greitais, virtuoziškais elementais. Įspūdingas pasirodymas, ko gero, buvo sukurtas tam, kad sužadintų žmonių smalsumą ir paskatintų juos prisijungti prie linksmybių. Šiuos renginius lydėjusią muziką įprastai grojo čigonų grupės, kurios dažnai atlikdavo kvapą gniaužiančias įmantrias improvizacijas pagal iš esmės paprastas melodijas. 

 Kodály kūrinys yra tos senosios vengrų tradicijos prisikėlimas. Nuostabi orkestruotė suteikė šiuolaikišką, spalvingų senųjų čigonų kolektyvų, orkestrinį traktavimą ir nemenkai prisidėjo prie didelio kūrinio populiarumo. Iš tiesų, tarp orkestrinių Kodály kūrinių „Galántos šokiai“ išlieka patys populiariausi.