buvo vengrų kompozitorius, etnomuzikologas, muzikos pedagogas, kalbininkas ir filosofas. Jis tarptautiniu mastu gerai žinomas kaip Kodály muzikinio ugdymo metodo kūrėjas.
Gimęs Kečkemete, Vengrijoje, Kodály vaikystėje išmoko groti smuiku. 1900 m. įstojo į Budapešto universiteto Kalbų katedrą ir tuo pat metu į Hanso von Kösslerio kompozicijos klasę Karališkojoje Vengrijos muzikos akademijoje. Baigęs mokslus, metus studijavo Paryžiuje pas Charlesą Widorą.
1905 m. jis lankėsi atokiuose kaimuose rinkti dainų, įrašinėdamas jas į fonografo cilindrus. 1906 m. jis parašė disertaciją apie vengrų liaudies dainą „Strofinė konstrukcija vengrų liaudies dainoje“. Maždaug tuo metu Kodály susitiko su kolega kompozitoriumi ir tėvynainiu Bélu Bartóku, kurį paėmė po savo sparnu ir supažindino su kai kuriais liaudies dainų rinkimo metodais. Jiedu tapo viso gyvenimo draugais ir vienas kito muzikos čempionais.
Kodály statula Szent István aikštėje Pécs mieste, Vengrijoje
Visi šie kūriniai rodo puikų formos ir turinio originalumą, labai įdomų Vakarų Europos muzikos stiliaus, įskaitant klasikinę, vėlyvąją romantiką, impresionistinę ir modernistinę tradicijas, įvaldymo derinį, ir, kita vertus, gilų pažinimą ir pagarbą Vengrijos liaudies muzika (įskaitant vengrų gyvenamas dabartinės Slovakijos ir Rumunijos teritorijas, nes tos teritorijos buvo Vengrijos dalis). Iš dalies dėl Didžiojo karo ir po jo įvykusių didelių geopolitinių pokyčių regione, o iš dalies dėl natūraliai gana nedrąsaus jaunystės temperamento, Kodály iki 1923 m. nesulaukė didelės viešos sėkmės. Tais metais buvo išleistas vienas žinomiausių jo kūrinių Psalmusas. Hungaricus pirmą kartą pasirodė koncerte, skirtame Budos ir Pešto sąjungos penkiasdešimtmečiui paminėti (ta pačia proga įvyko Bartóko šokio siuitos premjera).
1966 m. Kodály gastroliavo JAV ir skaitė specialią paskaitą Stanfordo universitete, kur jam dalyvaujant buvo atliekama dalis jo muzikos.
