„Aš tikiu Dievą, pats turiu išmaitinti keturis vaikus ir darau tai, kad padėčiau nelaimės ištiktiems broliams. Darau tai, nes pasaulis prastai sutvarkytas, o aš noriu suteikti šiokią tokią ateitį tiems, kurie gimė prastesnėje prastai sutvarkyto pasaulio dalyje... Na tai, plaukiam!” – tokiais žodžiais vedliai šiaurinės Afrikos pakrantėse pasveikina į jų laivus susėdusius nelegalius migrantus, kurie ryžtasi beprotiškai kelionei per Viduržemio jūrą, kad pasiektų išsvajotos Italijos krantus – Lampedūzos salą. Šimtais susigrūdę į nedidelius laivelius, pradedami savo gyvenimo kelionę, nei vienas negali būti tikras ar pasieks Europą. Kas juos verčia ryžtis tokiam žūtbūtiniam žingsniui ir dėl „pienu ir medumi tekančios Europos“ palikti savo namus ir šeimas? Vienus iš jų šalių veja karai, kitus – badas, trečius – nedarbas ir ligos, arba tiesiog troškimas geresnio gyvenimo, bet kokia kaina. Kartais net savo gyvybės. Ši beprecedentė migracija tęsiasi metų metais, tačiau pastaruoju metu įgavo didžiulį pagreitį, todėl Europa ima brėžti „neperžengiamo perimetro ribas“, tiesia spygliuotos vielos tvoras, keičia vidaus įstatymus ir priima „globalius sprendimus“, padėsiančius išspręsti nelegalios migracijos klausimą.
Lietuva, kaip ir kitos Europos valstybės irgi išgyvena migrantų krizę. Galbūt mūsų „migrantų kvotos“ ne tokios didžiulės kaip Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ar mūsų kaimyninės Lenkijos, tačiau kiekvienas praeivis gatvėje ras ką pasakyti šia tema, turės savo nuomonę ir, dažniausiai, šioji bus gana kategoriškai nukreipta prieš juodaodžius migrantus iš Eritrėjos, Somalio, Sudano ir kitų Užsachario Afrikos valstybių. ARTYN teatro premjera „Mūsų per daug šitam sušiktam laive“ savo pastatyme nesieks pakeisti lietuvių nuomonės apie migraciją, tačiau kvies ją išsamiai apžvelgti iš visų pusių. Nieko neteisiant, nekaltinant, bet matant visumą, tokią kokia jinai ir yra. Cituojant teatrologę Audrą Žukaitytė galime teigti, kad „Teatras yra susitikimo vieta, kurioje bandoma kalbėti apie svarbius dalykus“. Tą mes ir darysime. Kalbėsime apie svarbius dalykus, kurie liečia ne tik mūsų nūdieną, bet žingsnelis po žingsnelio, nepastebimai transformuoja visuomenės veidą ir keičia mūsų ateitį.
„Mūsų per daug šitam sušiktam laive“ – spektaklio pavadinimas gali pasirodyti aštrus ar net atstumiantis, tačiau gyvenime ir taip yra per daug nusaldintų temų: esame pasiilgę tikrumo ir autentiškumo, be nudailinimų ir melo. Tokia bus ir ši premjera, kurioje kiekvienas žiūrovas galės rinktis: kurioje pasaulio dalyje gyveni – prastensėje, prastai sutvarkyto, ar geresnėje, gerai sutvarkyto pasaulio dalyje?
