„Pasaulis visas – tai scena, / Joj aktoriai ir moterys, ir vyrai; / Jų įėjimai čia ir išėjimai, / Ir daugel vaidmenų atlieka vienas / Šioj pjesėj septynių veiksmų.“ Mažai kas žino, kad šios daug kartų girdėtos W. Shakespeare’o eilutės priklauso melancholiškajam keliautojui Žakui – vienam iš pjesės „Kaip jums patinka“ personažų. Tragikomedija apie miške nuo kilmingų giminaičių persekiojimo besislapstančią Rozalindą XVI ir XVII a. sandūroje pasiūlė visiškai naują meilės koncepciją: tuo metu literatūros formuotam požiūriui į meilę kaip į kančių šaltinį W. Shakespeare’as priešpriešina meilės kaip didžiausio malonumo sampratą.
Užgimęs Valstybinio Vilniaus mažojo teatro festivalio „DramaFest“ metu, spektaklis „Kaip jums patinka“ tyrinėja meilės, kūniškumo, lyties takumo (angl. gender bending) ir seksualumo, revoliucijos temas. „Kai mūsų, tūkstantmečio vaikų, karta yra kaltinama visa ko seksualizavimu ir bandymu tapatybės klausimus nagrinėti tik per seksualumo prizmę, man atrodo, jog geriausias atsakymas tokiam kaltinimui – taip atrodo todėl, kad pasaulis prarado visą kartą apie tai anksčiau galėjusių kalbėti žmonių. Man nesuprantama, kai galvojama, kad žmonių dvasinės problemos yra didesnės už iššūkius, susijusius su žmogaus identitetu. Bet juk dvasinės problemos ir kyla žmogui, turinčiam vienokį ar kitokį identitetą. Žmogus nuolat permąsto save ir savo vietą visuomenėje – jei tai nėra ontologinė būties problema, tada aš nežinau, kokios yra tos problemos“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė, viena ryškiausių feministinės krypties režisierių Lietuvos teatre.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro rūsyje įrengtoje kavinėje vyksiantis spektaklis perkels žiūrovus į požeminę metro stotį. „Vilniaus metro man – kvailos, nepamatuotos, trumpalaikės, labai impulsyvios, nelogiškos svajonės simbolis. Čia, kavinėje, mes iš tiesų esame šešios pėdos po žeme, rūsyje. Man šis šaltas, drėgnas, nesaugus požeminis pasaulis tampa savotiška žaidimų aikštele“, – teigia režisierė.
Shakespeare’o „Kaip jums patinka“ pasižymi ypatingu fragmentiškumu, didžiule erdvių kaitos dinamika. Spektaklyje kuriamas intensyvaus, šurmuliuojančio megapolio gyvenimo ritmo įspūdis. Kūrybinė grupė kelia sau uždavinį adaptuoti ir žaisti W. Shakespeare’o temomis, keisdama perspektyvą į inertiškus mąstymo procesus: ar krauju atgauta pavogta valdžia atstato dieviškąją tvarką, ar tik gilina jėgos performavimo kultūrą? Ar niekieno tarnu likęs pabėgęs Juokdarys gali nusimesti prievartos mechanizmus ir egzistuoti, nepriklausydamas kitam? Kaip išgyjama nuo meilės žaizdų ir ar šios žaizdos tikrai tokios universalios, kaip apie jas įprasta galvoti? Kas yra meilės deklaracija, jos išraižymas medžių žievėse – didžioji, tikroji meilės išraiška ar grafomaniška ego manifestacija?
Režisierės kūrybai būdingas ties kičo, absurdo, camp’o riba laviruojantis, fantazija ir išmone grįstas teatras čia lieka esminiu kūrybos raktu, pabrėžiančiu pasaulio fragmentiškumą.
Prisidengdamas puošniais poetiniais W. Shakespeare’o tekstais, Renesanso kostiumais, eklektiška, Renesanso ir šiuolaikinės muzikos samplaika, „Kaip jums patinka“ pasiūlo absurdą ir fantaziją kaip vienintelį kelią išsivaduojant iš inertiškų fabulų.
Šis W. Shakespeare’o pjesės „Kaip jums patinka“ pastatymas – radikali adaptacija, kai ne režisierius tarnauja pjesei, o būtent ji tampa medžiaga kūrybai bei saviraiškai. Iš kone 30-ies personažų lieka tik 6 aktoriai, o adaptuodama pjesę U. Bartoševičiūtė skolinasi tekstus iš įvairiausių veikėjų ir juos klijuoja. Mat tokio pobūdžio adaptacija gryninama labiau per teminę, o ne per personažo nuoseklumo perspektyvą.
Pasak režisierės, spektaklis iš tikrųjų yra apie meilę ir visas jos formas.
Meilė juk veikia ir kaip priklausomybė, ir kaip kontrolės mechanizmas, meilė veikia ir smurtiniais, ir poetiniais būdais, meilė būna ir romantinė, ir draugo, sesės meilė, meilė tokiam pačiam kaip tu – kaip susitapatinimo, susivienodinimo procesas. Ir tuomet, kai pasakai, jog spektaklis apie meilę, atrodo, jog tai – be galo banalu.
Rež. Uršulė Bartoševičiūtė
