,,Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – tai Jono Vaitkaus trijų veiksmų kompozicija-libretas pagal dailininko, rašytojo Šolomo Zelmanavičiaus dramatinę legendą ,,Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“, dailės darbus, žydų kultūros rašytinius ir sakytinius šaltinius.
Š. Zelmanavičiaus legenda „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“ jidiš kalba („Ger cedek. Vilner graf Potocki“) labai nedideliu tiražu išėjo 1934 m. Kaune. Ger cedekas – tai hebraiškas terminas, reiškiantis prozelitą teisuolį, į judėjų tikybą perėjusį žmogų, atsivertėlį.
Atsivertėlis Grafas Potockis – iš dalies istorinis asmuo, prieš 275 metus už įsitikinimus Vilniuje sudegintas žmogus. Pjesei Š. Zelmanavičius pritaikė seną žydų legendą apie judaizmą priėmusį turtingą krikščionių jaunuolį, kuri tapo neatskiriama ne tik Vilniaus, bet ir visos Rytų Europos žydų folkloro dalimi. Legendos prototipas greičiausiai buvo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nutarimu 1753 m. birželio 9 d. Vilniuje sudegintas kroatas Rafalas Sentimani, kuris priėmė judaizmą ir apsigyveno Iljos štetle. Yra keletas užrašytų legendos pasakojimų, tačiau esminis pasakojimo motyvas per amžius išliko toks pat – tragiškai susiklosčiusi kilmingojo krikščionio, kuris dėl žydų tikėjimo išsižada ne tik turtų ir socialinio statuso, bet ir gyvybės, lemtis.
Spektaklyje labai aiškūs keli sluoksniai: Grafo Potockio ir Juditos meilės bei Grafo dvilypumo (jame gyvena dvi sielos) drama, kurią lydi ryškus noras apsivalyti, atgailauti už nuodėmes, siekti tyrumo. Grafas yra tiesos ieškantis žmogus, išpažintis tampa nuolat šį žmogų lydinčiu leitmotyvu. Ugnis apvalo geriausiai, tačiau šiuo atveju ugnis – budelis, bausmė.
Ar dar galime ir verta mirti už įsitikinimus? Kur riba tarp pasiaukojimo, fanatizmo ir naivumo? Ir apskritai, ar švaros, kuklumo, saiko siekis neprieštarauja šiandien vyraujančiai „gero gyvenimo“ ideologijai? Spektaklyje dvasinio alkio jausmas visuomenę kviečia į Dievo avinėlio medžioklę.
Š. Zelmanavičius pjesėje kuria spalvingą žydišką pasaulį, atskleidžia žydų istoriją, religiją ir tradicijas. Ypatingą vaidmenį Š. Zelmanavičius skiria Vilniaus Gaonui, nors pats herojus pjesėje ir nepasirodo. Atsivertėlio legenda – kruopščiai išplėtota krikščionybės ir judaizmo polemika, kurią įkūnija Grafas Potockis. Svarbiu pjesės akcentu tampa ne tik dviejų didžiųjų religijų konfliktas, bet ir vidinis judaizmo susiskaldymas – litvakų ir chasidų priešprieša.
Pjesė parašyta sodria, gyva, emocinga kalba, joje gausu hebrajų kalbai ir litvakų tarmei būdingų žodžių ir posakių. Siekiant išlaikyti kuo daugiau autentiškumo ir perteikti kalbos spalvingumą tekste neverčiami kai kurie žydų kultūrinių ir religinių realijų pavadinimai.
Spektaklyje kalbos (jidiš, lietuvių, rusų, hebrajų) grumiasi, stumdosi – it jau kadai išnykusio Vilniaus gatvėse, tarsi liudydamos jau dingusią civilizaciją.
„Tėvų atminimui sukurta Š. Zelmanavičiaus pjesė apie atsivertėlį Grafą Potockį siekia apčiuopti esminius, lemtingus religinio tikėjimo motyvus. Gyvybingose, spalvingose bei misticizmo kupinose scenose dramatiškai pristatomos veikėjų būsenos, o tragiška kilmingojo, kuris vardan tikėjimo visko išsižadėjo, lemtis išryškina visuomenės nerimą, žiaurumą ir kartu didelį dievobaimingumą.“ (Albertas Vidžiūnas)
