Vilniuje gimęs dailininkas, rašytojas. Šolomo, jo brolių ir seserų vaikystė prabėgo žydų kapinėse, nes vaikų tėvas prižiūrėjo senąsias Vilniaus žydų kapines, tad visa gausi šeima gyveno laidojimo draugijos namuose Šnipiškėse, Derevnickajos g. 3. Vaikystėje išgirstos tikros ir išgalvotos istorijos apie kapinėse palaidotus asmenis vėliau darė stiprią įtaką menininko kūrybai.
1919 m. Lenkijos armijai užėmus Vilnių balandžio 19–21 d. įvyko pogromai, neaplenkę ir žydų kapinių. Netekęs abiejų tėvų, Š. Zelmanavičius visam laikui paliko Vilniaus kraštą, kuriame vis stiprėjo antisemitizmas, ir pasitraukė į Kauną, kuriame dirbo dekoratoriaus padėjėju Valstybės teatre, kūrė dekoracijas spektakliams, kostiumus Kauno hebrajų teatrui, surengė dvi didžiules personalines parodas, buvo labai produktyvus. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Š. Zelmanavičius daug eksperimentavo, studijavo impresionizmo, primityvizmo, kubizmo, ekspresionizmo ir fotografijos teikiamas raiškos galimybes. Tarpukario Lietuvos žurnalistai rašė ne tik apie Š. Zelmanavičiaus kūrybą, bet ir jo nuotykius – dailininkas buvo išskirtinė asmenybė Kauno bohemos gyvenime. Jo ekscentriškas nuoširdumas traukė publiką, jis buvo nuolatinis įvairių vakarėlių ir pasisėdėjimų dalyvis. Manoma, kad Šolomas ir jo žmona Brocha greičiausiai buvo nužudyti 1941 m., nes tolesnių žinių apie juos nerasta.