Tarptautinį pripažinimą pelnęs šiuolaikinis vengrų teatro režisierius Árpádas Schillingas sugrįžo į lietuvių teatrą po įsimintino pastatymo Didis blogis (LNDT, 2015). Schillingo naujo spektaklio centre – autonomijos tema. Ar būdami laisvi esame autonomiški? Ką reiškia autonomija kiekvieno iš mūsų asmeniniame gyvenime? Spektaklis Autonomija buvo sukurtas pagal scenarijų, gimusį repeticijų procese bendradarbiaujant visiems spektaklio kūrėjams. Spektaklio dramaturgiją Árpádui Schillingui padėjo kurti režisieriaus meninė bendraautorė Ildikó Gáspár. Gáspár eksperimentuoja su įvairiomis dramaturginio pasakojimo formomis. Tai jaučiama ir spektaklyje Autonomija, kuriame pasitelkiami aktorių pasakojimai bei naudojami skirtingi pasakojimo laikai.
Spektaklio centre – vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Valentinui politinio režimo pasikeitimas buvo sėkmingas įvykis, dėka savo talento ir lankstaus būdo jis praturtėjo, nes atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Dvidešimtmetis Valentino anūkas Simas, siekdamas sukurti kino filmą apie visą šeimą, ją pamato visiškai kitokią: paaiškėja, kad šeimos praeityje ir ilgai puoselėtoje jos istorijoje esama paslapčių, apie kurias niekas nenori nei žinoti, nei kalbėti. Taip jaunuolis susiduria su klausimu: daugeliui mūsų didinga šeimos praeitis yra esminis pagrindas. Tad jei šį pagrindą pajudiname ar suardome, nejau tai reiškia, kad rizikuojame sukelti tiek išorinę, tiek ir vidinę griūtį? Ar gali būti taip, kad vienintelis gyventi galimas pasaulis yra pastatytas ant melo pagrindo?
Režisierius Árpádas Schillingas apie spektaklį: Autonomija yra didelis ir svarbus klausimas. Kas iš tiesų mes esame? Šioje Europos dalyje būti autonomiškam yra labai sudėtinga, nes mes dažnai savo autonomiškumo turėjome išsižadėti, atiduoti savo gyvenimus į kažkieno kito rankas. Nelaisvės sąlygomis išsaugoti savo tautos ar asmeninę autonomiją yra labai sunku. Nelaisvės patirtis moko būti masės dalimi. Prie to priprantama karta po kartos. Išmokstama prisitaikyti. Tampa sunku pasakyti: „Ne. Aš to neprašiau, renkuosi ką kita.“ Man autonomija prasideda nuo gebėjimo pasakyti „ne“.
Šiame spektaklyje susiduriame su didele šeima, kurioje vienam kitą reikia suprasti. Taip pat svarbi kartų konflikto tema. Spektaklyje pasakojama istorija nėra specifiškai lietuviška. Ji – universali. Galėtų vykti bet kurios kitos Europos šalies kontekste. Šiandien daug kur aktualus dabarties žmonių santykis su savo šalies praeitimi. Kaip bandome apsivalyti nuo savo praeities? Tarsi ją nuplauti arba patraukti į šoną. Bet jauni žmonės negali kurti savo gyvenimo čia, jei jiems yra draudžiama patiems atverti praeitį. Kalbant apie žmogaus ar šalies autonomiją, man yra įdomus tas santykis su paslėpta praeitimi. Kita spektaklio tema – vyro ir moters pozicija šeimoje ir už jos ribų. Mes vis dar gyvename patriarchalinėje sistemoje. Man šis moters ir vyro netolygumas, sprendimų priėmimas pagal vieną lytį yra kraupus lygiai taip, kaip ir kiekvienos dienos rasizmas, kurio galbūt net nepastebime.
Žiūrovai į spektaklį įleidžiami nuo 14 metų.
