Šis teatrinis pasakojimas apie keturių seserų gyvenimo sunkumus  –  tarsi audeklas, į kurį įausti žmonių likimai, godumas ir neapykanta, gniaužia kvapą nuo pirmųjų akimirkų. Kiekvienas personažas su savo silpnybėmis, ydomis, kurios kaip rūdys graužia ne tik jų sielas, bet ir tuos, kurie drįsta tikėti žmogaus gerumu. Godumas ne tik pražudo žmogiškas vertybes, bet ir sėja griūtį aplinkui – griūtį, kurioje skęsta meilė, atjauta, sąžinė. Čia nieko nėra šventa, išskyrus viena: pačią ironiją, kuri, kaip rūsti šypsena, persekioja visus veiksmus. Ironija – lyg žvilgsnis iš šalies, iš to laiko, kur seserys buvo laimingos, dar nepažino godumo, dar nesuprato, kad gyvenimas gali būti toks negailestingas. Nors tema rimta, sunkumai be gailesčio griauna likimus, tačiau visą šį sunkumų šleifą palydi vos juntama ironijos skraistė. Toks gyvenimas – ne vien juodas ar baltas, o tarp jų visada slypi ta švelni šypsena, kartais tyli, kartais karčiai išgirstama – tai pati ironija, kuri kiekvienam atpažįstama, kiekvienam artima, nes tai, kas vyksta, nėra tik seserų gyvenimo istorija. Tai – mūsų visų istorija.