Ieva Simonaitytė – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, buities ir lietuvininkų išskirtinių likimų vaizduotoja.
Ieva Simonaitytė (Ewa Simoneit) gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų susirgo kaulų džiova, todėl negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. Rašytojos kūrybos šaltinis – gyvenimo patirtis, knygų skaitymas, aplinkos ir ypač gamtos stebėjimas.
1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburgo sanatorijoje Vokietijoje (dab. Węgorzewo, Lenkija). Iš ten grįžo pasveikusi. Vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė”, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje” ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto” spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso” redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Klaipėdoje gyveno iki 1939 m. 1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Po to į Klaipėdą nebegrįžo, trumpam apsigyveno Telšiuose, vėliau Kaune nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, o vasarodavo Priekulėje, kur 1961 m. buvo pasistačiusi vasarnamį. 1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas.
I. Simonaitytės kūrybiniai polinkiai išryškėjo labai anksti. Kūrinėliai buvo spausdinami laikraščiuose, tačiau iki 1935 m. I. Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 metais I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas” paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. I. Simonaitytė nors ir būdama silpnos sveikatos, nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama, dažnai po keletą kartų: „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ (1939, 1956), „Be tėvo“ (1941), „Apysakos“ (1948), „Pikčiurnienė“ (1953), „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1968). Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas.
