Programa
Ištraukos iš I. Kalmano, J. Strausso operečių, V. Monti, J. Halvorseno, F. Kreislerio ir kitų kompozitorių kūriniai – čardašai, čigoniški romansai, rapsodijos.
Įsivaizduokime  – niūrus žiemos vakaras ir židinio ugnis vengrų smuklėje (vengr. Csárdás / csárda – smuklė). Už lango šaltus vandenis plukdo Dunojus, bet čia jauku, netyla pokalbiai, girdisi smuiko rauda, nerimsta čardašo šokėjai, o atmosferoje sklando begalinis ilgesys ir meilė laisvei. Tokia ta vengrų smuklė...

Ugningasis čardašas – vengrų ir Vengrijos čigonų šokis, atsiradęs 19 a. viduryje kaip miesto folkloro dalis per vengrų rekrūtų ėmimą į Austrijos armiją. Vėliau šokis išpopuliarėjo vengrų ir kitų tautų kompozitorių – ypač F. Liszto, F. Erkelio, J. Brahmso, F. Schuberto – kūryboje. Čardašui, kaip ir visai vengrų muzikai, būdinga aštri, akcentuota ritmika, sinkopės, gausiai ornamentuota melodika, dažna vadinamoji čigoniškoji dermė. Pirmoji šokio dalis – lėta ir lyriška, dažniausiai šokama vyrų, antroji – greita ir veržli, šokama poromis. Pabrėžtas dalių kontrastas išryškina vidinį muzikos dramatizmą ir dinamiką.