Jaunimo teatras tapo pirmaisiais režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybiniais namais. Čia 1977-aisiais jis debiutavo spektakliu „Medaus skonis“. Vėliau sukūrė spektaklius „Katė už durų“, „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani…“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“, „Nosis“. Jie įtvirtino „Eimunto Nekrošiaus teatro“ fenomeną ir pakeitė teatro pasaulį.

Eimunto Nekrošiaus teatrui gimti padėjo jo pirmoji mokytoja ir Jaunimo teatro vyriausioji režisierė Dalia Tamulevičiūtė, dramaturgas Saulius Šaltenis, dailininkai Adomas Jacovskis, Nadežda Gultiajeva, kompozitoriai Faustas Latėnas, Kęstutis Antanėlis ir režisieriaus bendraamžių  aktorių dešimtukas. Taip pat žiūrovai, laukdavę ilgas valandas, o kartais naktis, prie bilietų kasų, ir lankydavę spektaklius po daugelį kartų. Jie ėjo į jaunimkę, kaip į bažnyčią…   

Dokumentinė esė „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ – tai ano teatro refleksija, pasitelkus spektaklių nuotraukas ir filmuotą medžiagą. Įsižiūrėjus į fotografų Stanislovo Kairio, Audriaus Zavadskio ir operatorius Donato Buklio užfiksuotus vaizdus galima juose atrasti Nekrošiaus spektaklių „prarasto laiko“ akimirksnius. Anas, jaunystės laiko, teatras atrodė tikresnis už supančią tikrovę. Utopiška pastanga – atgaivinti tuos akimirksnius…

Dokumentinę esė „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ režisavo teatrologas, Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Projekto kūrybiniai bendradarbiai – montuotojas Kostas Radlinskas ir kompozitorius Arturas Bumšteinas.