EIN ELEFANT – tai spektaklis apie vaiko susidūrimą su mirtimi, apie kurią jam niekas nieko nepasakė. Nekalbėjimas čia – būdas egzistuoti ir išlikti pasaulyje, kuris per daug niūrus, kad būtų verbalizuotas. Čia kalbama apie vaiką ir jo gyvenimą „dramblio“ draugijoje. O „drambliu“ simboliškai vadinama šių laikų liga – depresija. Režisierius Tadas Montrimas pabrėžia, jog depresija – ne šiaip liūdesys ar bloga nuotaika. Tai liga, kurios daugelis esame linkę nematyti – kitaip tariant, gyventi su „drambliu“ kambaryje ir apsimesti, kad jo čia nėra. Spektaklis pateiks užuominų, kaip atpažinti šią klastingą ligą ir pajausti, kada jau yra peržengta pavojinga riba, kuomet jau reikėtų susirūpinti ir imtis veiksmų, priemonių, padedančių šią ligą pripažinti ir galiausiai – su ja dorotis – pamatyti dramblį kambaryje ir ne vaikščioti aplink jį, o stengtis išsivalyti, susitvarkyti ir gyventi toliau. Kita vertus, „dramblių“ esti visokių – tai ne tik depresija, bet ir nemeilė, priklausomybės, skurdas, atskirtis – „drambliu“ galima vadinti visa tai, apie ką sunku kalbėti, ko norisi nematyti, apeiti. Menas čia tampa kalba, kuria šnekama apie sudėtingus, netgi medicininius dalykus, ir, kad ir kaip nelengva tai būtų, spektaklyje šios temos atskleidžiamos pasitelkus humorą, nebijant pasijuokti iš savęs. „Mūsų, suaugusiųjų, pareiga šeimoje yra rodyti teigiamą pavyzdį savo vaikams ir neleisti „drambliui“ užgožti santykių ir šviesios vaikystės, galiausiai – užkirsti kelią šiam „drambliui“ paveikti mūsų vaikų gyvenimus, ateitį. Negalime numoti į tai ranka – turime jausti atsakomybę už ateities kartas“, – sako rež. T. Montrimas.

Dovilė Zavedskaitė: „Dramblį“, arba „Ein Elefant“, rašiau prieš keletą metų, tačiau iki šiol su šia pjese jaučiu išskirtinį ryšį. Pjesėje daug ironijos, mėginimo enterteininti, dirbtinai šviesinti tamsų pasaulį. Šių dienų įvykių – pandemijos, karo – kontekste, kūrinys įgavo naują perspektyvą: visi dabar mes primename vaikus, bijančius neprognozuojamo dramblio. O rašyti įkvėpė autobiografinis susidūrimas su depresijos ir savižudybės fenomenu. Išgyvenus tai tyloje, norėjosi pradėti kalbėti apie tai garsiai, kad visi nustotume tylėti visą šitą tylą. Bet pjesę rašiau lengvai – kaip muziką, ji jau gyveno manyje.

Tadas Montrimas: „Ein Elefant“ – mano pirmoji kūrybinė kelionė su Vilniaus mažuoju teatru. Kelionė čia yra neatsitiktinis žodis: man kiekvienas darbas teatre – lyg nauja ekspedicija į kitų pasaulius, o kartu – į save. „Ein Elefant“ man padovanojo kiek bauginantį, bet labai svarbų suvokimą, kiek iš tiesų apgailėtinai menkai mes pažįstame net pačius artimiausius žmones ir kaip apsirinkame kaskart, kai nuoširdžiai tariame kažkam „Aš tave suprantu!“. Patys to nesuprasdami, mes žinome apie kitus daug mažiau, nei šie norėtų: iš tikrųjų žinome tik vieną lašą iš kiekvieno galvose tūnančio bedugnio minčių ir jausmų vandenyno.