„Galvoju, kad sukurti kažką gražaus apie neviltį yra pats puikiausias būdas šlovinti gyvenimą.“ – Sarah Kane
Sarah Kane (1971 – 1999) pjesė „Fedros meilė“ – tai graikų mito apie princą Hipolitą ir jo geidusios pamotės Fedros parafrazė. Rašydama Kane ieškojo formos, išreiškiančios tiek būtinybę bendrauti per kalbą, tiek ir to neįmanomumą. Todėl „Fedros meilė“ – vizualus, poetiškas, kupinas koncentruotų vaizdinių spektaklis. Jame nepatogi aistros ir baimės įtempta tyla skamba garsiau nei žodžiai, o sutirštintoje tyloje personažai išduoda savo vidinį chaosą.
Ar savižudybė gali būti meilės išraiška? Ar savidestrukcija yra savigriova, ar tai gali būti būdas kurti? Būdas kurti save? Ar sąmoningas gyvenimas nuodėmėje gali būti tyresnis negu kassavaitgalinis nuėjimas išpažinti savo nuodėmes ir tada vėl jas kartoti? Ar radikalus sąžiningumas prieš patį save yra įmanomas, ar tai nėra melo sau forma? Jei šie klausimai privers mus susimąstyti, jie turi priversti mus ir nusišypsoti.
Statant Kane, aktorius turi būti pasiruošęs apnuoginti savo sielą prieš žiūrovą. Tik tokiu būdu pavyksta sukurti netekties muziką. Tik tokiu būdu suskamba geismas, kurio žodžiais neįmanoma iškomunikuoti. Spektaklyje vaidina „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė aktorė Gabrielė Ladygaitė kartu su jauniausia talentingų O. Koršunovo mokinių karta.
„Hipolitas, stengdamasis būti radikaliai sąžiningu prieš patį save, yra atsiribojęs nuo pasaulio, užsidaręs tarp keturių savo kambario sienų. Manau, jog tokią depresyvią egzistenciją atpažins daugelis. Egzistenciją, kurioje teigi, jog išorinis pasaulis nėra vertas susirūpinimo, bet tuo pačiu slepi savo jautrumą. Manau, jog žiūrovas net ir paskutinę spektaklio sekundę negalės apsispręsti, ar šie personažai yra menki žmonės, ar kažkas, kas yra arčiausiai dieviškumo.“ – rež. Laura Kutkaitė
