Dirbtinio intelekto (DI) sprendimai jau tapo reikšminga mūsų gyvenimo dalimi. Norėdami to ar ne, juo naudojamės, kad ir atrakindami išmanųjį telefoną – kas atpažįsta mūsų pirštų antspaudus? Dar girdime, kad DI dalyvauja diagnozuojant įvairias ligas. Protingasis DI kėsinasi ir į mūsų darbo vietas – pakuotojus, operatorius sėkmingai pakeičia robotai. Gyvename savaeigių automobilių priešaušryje. Kas toliau? Gal DI už mus laikys egzaminus, o gal kurs filmų scenarijus? Jūsų namų bibliotekoje dar nėra, bet internete rastumėte ir DI sukurtų knygų arba muzikos pavyzdžių, nutapytų paveikslų, scenarijų reklamai. Kas toliau? Gal ir poetams bei dramaturgams nebereikės alinti savo pilkųjų ląstelių, o įvedus kelis raktinius žodžius, vėliau galės pasirašinėti naujus kūrinius? Gal DI sugebės atkurti Wiliam‘o Shakespeare‘o eilėdarą ar antikos autorių dramatizmą? Veikiausiai šio klausimo vedinas ir trokšdamas eksperimento, latvių aktorius ir dramaturgas Kārlis Krūmiņš išbandė kompanijos OpenAI (negalima nepaminėti, kad tai Elono Musko produktas) sukurtą dirbtinės kalbos modulį GPT-3 (Generative Prie-trained Transformer), gebantį generuoti tekstą, beveik neatskiriamą nuo žmogaus sukurto teksto. Po kelių mėnesių bandymo susikalbėti su mašina, menininkas jau laikė rankose pjesę. Na, žinant, kad mašina sugeba perskaityti 4 tūkst. puslapių per minutę, tašymo procesas užtruko tik dėl žmogaus kaltės! Žmogaus-kūrėjo ir DI bendradarbiavimas įgijo kūną – pjesę, pagal kurią buvo sukurtas spektaklis „Frankenšteino kompleksas“. Jeigu klausiate, apie ką šis spektaklis, atsakome: apie tai, kokius mus mato DI. Tai lyg dalyvavimas tyrime, kuriame jums tenka atskirti, kur yra žmogaus, o kur DI kūryba. Bet kuriuo atveju – spektaklis ne nekaltas technologinis žaisliukas ir jam pasibaigus norisi pabūti vienam ir pažiūrėti į vieną tašką arba į naktinį dangų.
Spektaklyje vaidina du latvių ir du NKDT aktoriai, bendraujantys anglų kalba, nes tai kalba, kuria jie gali susišnekėti su DI sistema ir tarpusavyje, žiūrovams taip pat siūlomi lietuviški surtitrai.
