„Helverio naktis“ – viena geriausių lenkų dramų, sukurtų per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Jos autorius Ingmaras Villqistas – dramaturgas, meno istorikas, teatro režisierius, publicistas. Skandinaviškas menininko pseudonimas neatsitiktinis. Jo kūryba turi panašumų su Ibseno ar Bergmano psichologiniu realizmu, nors galima rasti ir XX amžiaus vokiečių literatūros bei šiuolaikinės Amerikos dramos įtakų. Villqistas ieško žmogiškumo esmės, pirmiausia parodydamas savo personažų kitoniškumą. Jis taip pat rašo apie baimę, neapykantą, meilę, vienatvę ir kančią. „Helverio naktis“ – itin aktualus tekstas, kuriame aprašomi mechanizmai, kurie įsijungia grėsmės akivaizdoje. Tokia naktis gali nutikti bet kur, nes beveik visur susiduriame su kokia nors indoktrinacija – politine, religine ar rasine. Nors Villqisto drama buvo sukurta prieš dvidešimt metų, ji puikiai atspindi šiuolaikiniame pasaulyje vykstančius reiškinius ir baimes.
„Helverio naktis“ pasakoja apie du žmones – moterį ir vyrą, kurie trokšta intymumo, supratimo, abipusės meilės, o kartu ir sukelia vienas kitam skausmą. Moters vaidmenį atlieka Agnieszka Rawdo, o vyro – Edwardas Kiejzikas.
Helveris ką tik grįžo namo. Jis dalyvavo už lango siautėjančiose demonstracijose ir riaušėse, nukreiptuose prieš „niekšus“. Kas tie „niekšai“, nežinoma. Taip pat nežinoma, kokia jėga (politinė, karinė ar dar kita) juos kankins ir dėl to sunaikins. Tačiau visiems aišku, kad tai yra galinga jėga, kuri privers arba pasiduoti, arba mirti. Helveris akivaizdu pasidavė. Jį žavi militaristinės pratybos ir karinė atributika, kurią su malonumu naudoja. Jis negalvodamas priima savo „dievaičių” žvėriškumą. Išsigandusi jo pasakojimų, Karla veltui bando atitraukti karštligišką Helverio dėmesį. Helveris nenori valgyti, nenori ilsėtis. Netikėtai jis pradeda mokyti Karlą karinio muštro, kuris perauga į žiaurumą. Karla pasibaisėja supratųsi, kad jis tai daro jos pačios labui. Jis buvo girdėjęs baisių nuomonių apie Karlą. Ar ji taip pat buvo „niekšas“? Tai negali būti tiesa. „Niekšai“ negali šliaužioti ir žygiuoti, bet Karla gali. Na, dar ne visai, bet Helveris tiki, kad ji greitai išmoks. Po trumpo pasiutimo priepuolio Helveris nurimsta. Tada netikėtai puola Karla. Pretekstas yra tai, kad Helveris neva išmetė Karlos senas nuotraukas. Moteris pradeda daužyti Helverį kumščiais, šaukti ir užgaulioti jį.
Ši intymi drama yra jaudinanti ir, deja, labai aktuali istorija apie meilės ir saugumo troškimą besiformuojančio totalitarizmo laikais, apie tai, kad riba tarp normalumo ir beprotybės, švelnumo ir žiaurumo gali būti stebėtinai plona, o blogis, slypintis už durų nėra toks baisus kaip žmonių širdyse.
Šiame spektaklyje šeimos tragedija subtiliai persipina su totalitarinės socialinės sistemos spaudimą patiriančio žmogaus padėties analize. Gerai parašyti vaidmenys suteikia daug erdvės aktoriams pasireikšti. Jie sukuria visiškai patikimus, bet psichologiškai sudėtingus personažus. Asketiška scenografija papildomai pabrėžia jų patiriamą dramą. Pirmame plane moteris, kuri turi prisiimti sunkiausią naštą ant savo silpnų pečių ir finale padaryti tragišką pasirinkimą: tarp blogio ir blogio.
„Helverio naktis“ skatina apmąstyti aktualius ir tuo pačiu metu esminius žmogiškumo klausimus.
