vienas populiariausių Lenkijos dramaturgų, meno istorikas, Varšuvos dailės akademijos profesorius, Chožowo „Kriketo“ teatro įkūrėjas. Pasirinko originalų ir skambų slapyvardį pasiskolinęs Bergmano vardą, o paskutinį skiemenį ir skambesį – iš kito žymaus skandinavo Enquisto. Parašė daug pjesių, kurios dažnai vaidinamos Lenkijos bei Europos teatruose: „Oskaras ir Ruth“, „Vaiduokiai“ („Lemury“), „Anaerobai“ („Beztlenowce“), „Be titulo“ („Bez titulu“), „Fantomas“ („Fantom“), „Helverio naktis“ („Noc Helwera“), „Išsigimęs menas“ („Entartete Kunst“). Villqisto pjesėse aiškiai juntama psichologinio, skandinaviško dramaturgijos rašymo stiliaus įtaka. Būtent iš skandinavų literatūros (Strindbergas, Ibsenas, Enquistas, Norenas, Bergmanas) į Villqisto dramaturgiją atėjo emocinis šaltis, pesimizmas, simbolizmo ir realizmo samplaika bei ryžtas gilintis į žmogaus psichikos vingius. Villqistas nekalba nei apie šiandieną, nei apie visuomenę bei jos problemas, jis pabėgo nuo lenkų teatrui įprastos pagundos apibendrinti tautos istoriją. Villqistas savo dramose sutalpino psichologinės gelmės apgaulę, davė aktoriams progą išvaidinti visas teksto pauzes, daugtaškius. Villqistas, aprašydamas pagrindines emocijas – meilę, neapykantą ir mirties baimę – išlaisvino Lenkijos dramaturgiją nuo grotesko ir absurdo kalbos, kuri dominavo teatre XX amžiuje, ir išmokė kitaip mąstyti apie žmogų.
