Laikas, kai jaunoji karta alsuoja į nugarą ir kai esi ne garbus jos mokytojas, kolega, bet nepageidaujamas konkurentas. Laikas, kai Solnesas iš paskutiniųjų stengiasi būti Miestelio pagrindiniu architektu ir bet kokiais būdais siekia sunaikinti visus, norinčius prasibrauti į priekines gretas. Jis gali pašalinti visus, tik negali pašalinti vieno – savęs ir viduje glūdinčios jaunystės, apaugintos prietarais bei moralinėmis legendomis.

Solnesui jaunystė sugrįžta jaunos mergaitės Hildės pavidalu ir pareikalauja to, ką jis kažkada buvo žadėjęs.  Hildė, ieškodama atsako į savo vidinius klausimus, tarsi užkeiktoji princesė blaškosi, norėdama surasti kažkada sudievintą Solnesą. Bučinio pavidalo ženklas paliktas tuomet jaunos mergaitės kaktoje, Hildę užkerėjo ir iki šiol neleidžia nurimti.  Mergina klaidžioja po pasaulį, palikusi savo namus, į kuriuos niekada nebegrįš, jei kaltininkas nepanaikins kerų…

Kiekviename iš mūsų nepriklausomai nuo amžiaus, svarių pasiekimų gyvena  jaunystė. Ji svaigi, tačiau žmogui, išduodančiam užgimusias svajones ir troškimus, gali tapti bausme, kasančia kapą.

Tai istorija apie žmoguje vykstančią kovą, kovą su pačiu savimi ir savo jaunyste, besiveržiančia pro užgriuvusius sąžinės ir moralės labirintus.

Tai jaunystės kova prieš jaunystę.