Šeiko šokio teatro ir Klaipėdos lėlių teatro koprodukcija
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
„Kai ilgai žiūri į tamsą, joje ima ryškėti kontūrai“
Spektaklis – tai žmogaus vidinė kelionė į save ir susitikimas su savo tamsiausia tamsa. Susitikimas su jėga, kuri įtraukia ir nuo kurios atsiplėšti kartais tampa labai sunku, kartais, rodos, net neįmanoma. Kartais ta tamsa apsemia tiek, kad virsta troškimu tiesiog nebūti. Tačiau jei išdrįsti į ją pažiūrėti, ji gali tapti atpažįstama. Tada joje atsiranda konkrečių jausmų, emocijų kontūrai, kuriuos jau galima įvardyti, priimti, paleisti arba leisti jiems būti. Gali būti, kad tamsa niekur nedings, tačiau visad galima ieškoti, kas padės su ja būti, kas padės išlikti, kas ves į priekį, kas bus toji šviesos atsvara. Kad ir tavo paties kūnas. Tavo paties nuostabus, šokti galintis kūnas. Galiausiai juk troškimą gyventi nulemia troškimas veikti.
„Šviesos, tamsos, šokio, žodžio ir muzikos žaidimu kuriame istoriją apie artėjimą, susitikimą su Kitu – sunkiai užčiuopiamu, bet visada esančiu labai arti“, – dalijasi Dovilė Binkauskaitė.
„Atsigręžti į save – tai pamatyti visą savo širdies turinį... Ir šviesą, ir tamsą. Mes kiekvienas turime savo šešėlį – tai mūsų baimė, pavydas, nepasitikėjimas, pyktis, nusivylimas, prasmės nematymas, abejonės. Pasak C. G. Jungo, šešėlyje telpa ta mūsų dalis, kurios mes nepripažįstame kaip savo, su kuria nesitapatiname ir kurios nevystome, stumiame tolyn nuo savęs, tuo ją dar labiau augindami. Tačiau šešėlis – taip pat mūsų dalis. Svarbu sustoti, atpažinti, pripažinti ir mokytis būti ištikimam rastajam Sau. Tai nėra paprasta, bet tai pirmas žingsnis į išsilaisvinimą“, – pastebi Gintarė Radvilavičiūtė.
